Paparčių piliakalnis
Paparčių piliakalnis, vadinamas Pilies kalnu
Paparčių piliakalnis
Adresas
Paparčių piliakalnis
GPS
54.9037778, 24.7359444
[FinalTilesGallery id=”3″]
Paparčių piliakalnis, vadinamas Pilies kalnu yra Paparčių seniūnijoje, Paparčių kaime, 0,85 km į rytus, pietryčius nuo kelio Žasliai–Vievis kryžkelės į Pakalniškius, 0,4 km į pietryčius nuo Žiežmaros upės pralaidos kelyje Žasliai–Vievis, dešiniuosiuose Žiežmaros ir Kotupio upių krantuose, į šiaurės rytus nuo jų santakos.
Piliakalniu vadinamas aukštumos kampas yra Žiežmaros ir Kotupio slėnyje, jo rytiniame kyšulyje. Iš pietų jį supa Kotupis, iš vakarų, šiaurės vakarų – Žiežmara, iš šiaurės – Žiežmaros slėnis, pietuose ir pietvakariuose jis ribojasi su aukštuma. Šlaitai statūs, 27–28 m aukščio (šiaurės vakaruose, šiaurėje ir rytuose). Stačiausi – pietinis, vakarinis ir šiaurės vakarinis šlaitai. Kalva yra apie 0,9 km ilgio vakarų – rytų kryptimi ir 0,4 km pločio. Viršus lygus, susiliejantis su aukštuma toliau į pietus ir pietvakarius.
Istorija
1387 m. Jogailos sutartyje su Skirgaila ir vėliau kronikose minima Paparczun (Paparten, Popparten) pilis, M. Balinskio, F. V. Pokrovskio, J. Basanavičiaus manymu, turėjusi stovėti Paparčiuose esančiame Pilies kalne. Tačiau XV–XVI a. Paparčių valsčiaus administracinis centras buvo Papartėliai. Dar XIX a. I pusėje Papartėliai vadinti Paparčiais. Todėl gali būti, kad 1387 m. rašytiniuose šaltiniuose minima Paparczun (Paparten, Popparten) pilis stovėjo Papartėlių piliakalnyje.
Piliakalnis sistemingai netyrinėtas. 1971 m. jį žvalgė A. Tautavičius, 1977 m. kartografavo M. Černiauskas.
2002 m. piliakalnyje vykdyti archeologiniai žvalgomieji tyrimai, kuriems vadovavo R. Augustinavičius. Tyrimų metu buvo ištirtas 34 kv. m. plotas, tačiau radinių ar kultūrinio sluoksnio nebuvo aptikta.
Padavimai ir legendos
Kalva vadinama Pilies kalnu.
Pasakojama, kad ant šio kalno anksčiau stovėjusi medinė pilis; joje gyvenęs kunigaikštis. Kovų su kryžiuočiais metu pilis buvo sudeginta. Pasakojama ir tai, kad ant šio piliakalnio vaidilutės kūrenusios ugnį.
Žmonės minėjo, kad kalne rasdavo senų kardų, durtuvų, surūdijusiais galais. Nors šalia gyvenęs žmogus teigė, kad kalnas seniai ariamas, tačiau jokių radinių nebuvo randama, tik kalno vakarinėje pašlaitėje, kur seniau stovėjęs pastatas, pasitaikydavo plytgalių.
