Velikuškių I piliakalnis

Velikuškių I piliakalnis

Adresas

Veliukiškių I piliakalnis. Žemėlapyje pažymėta tiksli piliakalnio vieta.

GPS

55.8336111, 25.8475278

Adresas

Veliukiškių I piliakalnis. Žemėlapyje pažymėta tiksli piliakalnio vieta.

GPS

55.8336111, 25.8475278

Velikuškių piliakalnis su gyvenviete – piliakalnis ir gyvenvietė Zarasų rajono savivaldybės teritorijoje, Sartų regioniniame parke, 1 km į šiaurę nuo Velikuškių kaimo, Antazavės seniūnija.

Velikuškių piliakalnis įrengtas rytiniame Sartų ežero krante, ant Bradesos atšakos pietinio kranto. Dirbami laukai ir sodybos padrikai supo piliakalnį iš pietinės ir rytinės pusių.

Tirtas 1933 m. (vadovas Petras Tarasenka), rastas iki 0,5 – 0,8 m storio kultūrinis sluoksnis. 1949 ir 1972 m. piliakalnį tyrinėjo Istorijos instituto darbuotojai.

Jo kultūrinis sluoksnis viršūnėje yra sudarytas iš anglių, pelenų ir smėlio mišinio. Pietinėje dalyje jis turi apie 60 — 70 cm. storumo, o šiaurinėje mažėja ir ties piliakalnio viduriu vi­sai pranyksta. Kultūriniame piliakalnio viršūnės klode buvo rasta daug gyvulių žvėrių ir paukščių skeletų ir sveikų kaulų, daug molinių puodų šukių, kaulinių vilyčių galų, ylų, adatų, adiklių, keletas akmens kirvukų ir du geležies daiktai. Visi šie radiniai buvo netvarkingai išmėtyti po visą kultūrinį sluoksnį. Toks sluoksnio konglomeratas buvo sudarytas iš mirusiųjų deginimo liekanų. Pačioje piliakalnio viršūnėje aiškiau pastebėta 15 lavonų deginimo liekanų. Atrodo, kad lavonai buvo deginami ant 5—10 cm. storumo ir apie 1,5 m. diametro molio arba smėlio klodų. Ant jų buvo randami aiškesni anglies gabalai ir degintų kaulų trupiniai, tarp kurių rasta ir nesudegusių žmonių dantų. Matyti, kad lavonams sudegus, ugniavietė buvo užmetama akme­nimis, ant kurių jokių deginimo žymių nerasta. Kultūriniame kapų sluoksnyje tarp akmenų ir jų viršuj rasti netvarkingai su­mesti nedeginti kaulai, puodų šukės, įvairus daiktai ir geležies rūdos bei spalvoto šlyno gabalai.

Ypačiai įdomus vieno kapo įrengimas, kuris buvo rastas 10—15 cm. gilumoje, šiauriniame piliakalnio viršūnės kultūrinio sluoksnio plote. Kapą sudarė 1 m. diametro ir 30 cm. gilumo molyje išplūkta duobė, kurioje ant suanglėjusių malkų gulėjo dviejų degintų lavonų griaučių liekanos. Vienas iš lavonų, matyti, yra buvęs padėtas aukštielninkas, o kitas kniūpsčias. Jų kaukolės yra pridengtos akmenimis (po vieną ant kiekvienos). Prie dešiniųjų griaučių gulėjo ornamentais papuošta puodo šukė ir spalvoto šlyno gabalas, o prie kairiųjų — geležinis meškerės kabliukas, du spalvoto šlyno ir vienas geležies rūdos gabalas. Duobės dugne, be to, buvo rasta suanglėjusių audinių liekanų, smulkių spalvoto šlyno gabalų ir degintų kviečių grūdų.

Piliakalnio pašlaičių kasinėjimas parodė, kad jis buvo apsuptas 4 griovių ir 3 pylimų, kurie buvo pripildyti tos pat me­džiagos, kaip ir piliakalnio viršūnė. Šių griovių ir pylimų iš paviršiaus jau nebuvo galima pastebėti. Įrengti jie, kaip parodė tyrinėjimai, greičiausia dviem laikotarpiais. Vakarinėje pilia­kalnio dalyje grioviai yrą gilesni, o šiaurinėje pamažu darosi seklesni; pasiekę statų ir aukštą piliakalnio šlaitą, prie ežero, jie visiškai išnyksta. Tais grioviais vanduo nutekėdavo į ežerą, dėl ko šlaite dar ir dabar matyti įlinkimas.

Grioviai ir pylimai, taip pat visas kultūriniu sluoksniu pa­dengtas laukas, turėjo būti skiriami mirusiems deginti. Ištir­tuose griovių plotuose buvo rasta 22 ryškios ugniavietės lavonams deginti. Kai kuriose iš jų rasta žymiai daugiau akmenų, kaip piliakalnio viršūnėje. Rastas inventorius griovių kapuose vėlesniojo laikotarpio (IV—VI š. p. Kr. g.). Čia buvo rasti geležiniai peiliai, ietys, kaltai, bronziniai papuošalai, sidabro apy­rankė ir sidabrinės antkaklės dalis.

Iš tokių Velykuškių piliakalnio įrengimų, galime, spėti, kad jis, nežiūrint sustiprinimų (griovių ir pylimų), buvo ne gynimosi, bet laidojimo reikalams statytas. Net jo grioviai ilgainiui la­vonų deginimui buvo panaudoti ir deginimo liekanomis užpilti.

Jį, vadinasi, reikia laikyti, apeiginiu, laidojimui skirtu pi­liakalniu — nekropoliu.

(Petras Tarasenka. Plačiau apie Velikuškių piliakalnio tyrinėjimus skaitykite straipsnyje „Apeiginiai Lietuvos piliakalniai„).

Senovėje ant to piliakalnio stovėjo dvaras, o per Sartų ežerą buvo nu­tiestas geležinis tiltas, pakabintas ant kažkokių kablių ir geležinių stulpų. Seneliai pasakoja, kad atėjusi kažkokia milžinų kariuomenė ėjo per tą geležinį tiltą ir jį eidama sulaužė. Ponas, kuris gyveno ant piliakalnio, pasakė, kad jei tą tiltą sulaužė, lai ir jo dvaras eina po žeme. Ištarė ponas tuos žodžius – ir staiga dvaras nuėjo per žemes! Iš ten vėliau išeidavo labai graži panelė. Rankose laikydama katiliuką, kartais ji vaikščiodama juokdavosi, šokdavo, žaisdavo arba verkdavo. Vieną kartą žmogus nuėjo ant piliakalnio ganyti arklių. Pavargęs buvo, tad atsigulė. Bet staiga iš­girdo arklius prunkščiant – greitai pašoko ir pamatė einančią gražią pa­nelę. Rankoje ji turėjo katiliuką. Žmogelis išsigando, greitai persižegnojo. Gražuolė garsiai nusijuokė ir nepastebėta kažkur dingo. Žmonės pasakoja, kad ten vaidendavosi pinigai – tik reikėję sušerti per tą katiliuką kurį mergina laikydavo rankose, ir iš jo būtų pabirę pinigai,

2 atsiliepimas apie „Velikuškių I piliakalnis

  1. Gintautas

    Tas piliakalnis yra Dusetų valsčiuje prie Velikuškių kaimo. Iš pietų pusės jis prieina prie Sartų ežero, iš šiaurės – prie Palumicko balų. Seneliai pasakoja, kad senovėje ant to piliakalnio buvęs dvaras. Ir per Sartų ežerą buvęs geležinis tiltas, pakabintas ant kažkokių kablių ir ant geležinių stulpų. Seneliai pasakoja, kad atėjus kažkokia milžinų kariuomenė ir ėjusi per tą geležinį tiltą, ir jie tą tiltą eidami sulaužę. Tas ponas, kur gyveno ant to piliakalnio, pasakė:
    – Kad jie tą tiltą sulaužė, tai tegul mano dvaras eina po žeme!
    Ištarė ponas tuos žodžius – ir staiga dvaras nuėjo per žemes.
    Iš ten išeidavusi labai graži panelė. Kartais ji juokdavosi vaikš¬čiodama, šokdavusi, žaisdavusi arba verkdavusi ir rankoje laikydavusi katiliuką.
    Vieną kartą žmogus nusivedė ganyti arklius ant to piliakalnio. Jis buvo pavargęs ir atsigulė. Bet staiga išgirdęs arklius prunkščiant. Greit pašokęs ir pamatęs einančią prieš save gražią panelę. Rankoje ji turėjusi katiliuką. Jis išsigando, greit persižegnojo. Ji tuomet garsiai nusijuokė ir kažkur dingo, kad ir jis pats nepastebėjo.
    Žmonės pasakoja, kad ten vaidendavosi pinigai: tik reikėjo sušerti per tą katiliuką, kur ji turėjo rankoje, ir būtų išbyrėję pinigai.

  2. Gintautas

    Bene populiariausia legenda apie Bradesių piliakalnį, susijusi su Sartų ežeru ir kitame jo krante esančiu žinomu Valikuškių piliakalniu. Pasakojama, kad kadaise tarp abiejų piliakalnių Velikuškių ir Bradesių per ežerą buvo nutiestas pakabinamas tiltas. Vienoje ežero pusėje gyveno vienas ponas, kitoje – kitas. Kartą, pasikinkęs keletą sartų žirgų, vienas ponas važiavo į svečius pas kitą. Matyt, viešnagė nenusisekė. Grįžtant ponui namo, jo bičiulis nutarė jį pražudyti – žirgams lekiant per tiltą, jis tą tiltą atkabino ir ponas su palyda bei sartais žirgais nugarmėjo į ežero gelmes. Kadangi žirgai buvo sarti, nuo to laiko ežerą pradėta vadinti Sartais.
    Kalbama, kad toje vietoje, kur nugarmėjo tiltas su karieta, žvejai tinklais ištraukdavę senų tilto liekanų. Šioje vietoje dar ir dabar nebandoma žvejoti, mat yra paskendusių didelių medžių.
    https://www.grokiskis.lt/rokiskis-triskart-lietuva/legendomis-apipinti-piliakalniai-tebesaugo-savo-paslaptis

    Pasakojama, kad nuo Velykuškių piliakalnio į Bradesių buvęs tiltas per Sartų ežerą, tuo tiltu ponas važinėdavęs į Tilteliomiškį linksmintis („ulioti“).

Palikite atsiliepimą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *