Perkūnakiemis

Perkūnakiemis arba Perkūnkiemis

Adresas

Perkūnakiemis. Dabar tai elektrinės teritorija.

GPS

54.774108120102, 24.650917053223

Adresas

Perkūnakiemis. Dabar tai elektrinės teritorija.

GPS

54.774108120102, 24.650917053223

Perkūnakiemis (arba Perkūnkiemis) – buvęs kaimas Elektrėnų savivaldybėje, dabartinėje Elektrėnų miesto Lietuvos elektrinės teritorijoje.

Perkūnakiemis pažodžiui reiškia Perkūno kiemą, kur „kiemas“ reiškia kaimą arba gyvenvietę. Nuo XVII a. istoriniuose šaltiniuose minimas Perkūnakiemis buvo bajorų Virpšų ir Pacevičių kaimas, akalica, kitados įkurtas šalia Perkūnui skirtos šventvietės Gojaus miške ar ežero pakrantėje ir paveldėtas iš ankstesnių vietos gyventojų, galbūt net senosios religijos dvasininkų – žynių. Padavimai apie Perkūnakiemio pavadinimo kilmę yra susiję su senovės mūšiais, su senaisiais dievaičiais – Perkūnu, Laima.

Elektrėnų šiluminė elektrinė buvo pastatyta Perkūnkiemio kaimo vietoje, taigi minėti padavimai aiškina pavadinimą, piešia Perkūno portretą ir mėgina atsakyti į klausimą kas palaidotas senovės laikų pilkapiuose.

Taigi, kitados nuožmaus karo su kryžiuočiais ar švedais baigtis jau krypo lietuvių pralaimėjimo link. Bet sunkiausiu metu, paskutinę naktį, lietuviams į pagalbą atėjo Perkūnas: vienam iš priešininkų vadų sapne jis įsakmiai liepė šauti. Šiam griebus šautuvą ir iššovus, danguje tuoj atsiliepė Perkūnas ir kaip pradėjo trankyti visą tą kariuomenę! O šie kareiviai išsigando, pametė protą, ėmė vieni į kitus šaudyti…

Pabrėžtina, kad pasakojimai apie senovės karą Perkūnkiemyje turi tvirtą pagrindą, mat Puikino ežero dugne žvejai nuo seno rasdavo archeologinių radinių – ginklų ir žirgo aprangos dalių. Antai, 1976 m., jau Elektrėnų marių dugne, žvejys Jonas Insoda aptiko dar dvi balnakilpes, žąslus, skambalą, diržo sagtį, o taip pat du ietigalius ir plačiaašmenį kovos kirvį.

Tuo būtų galima pabaigti, jeigu ne 1348 m. vasario 2 d., t.y. per Graudulines – Perkūno dieną – ant užšąlusios Strėvos įvykusio lietuvių ir kryžiuočių mūšio pasakojimas. Abi pusės tąkart patyrė didelių nuostolių; žuvo Gedimino sūnus Narimantas, o lūžus upės ledui, daugelis lietuvių karių nuskendo.

Strėvos mūšio vietos istorikai ieško jau daugiau kaip šimtmetį, tačiau iki šiol nebuvo atkreiptas dėmesys į faktą, kad Perkūnkiemyje lyg tolimas aidas dar aidi senovės padavimai apie Perkūną – lietuvių karių pagalbininką, kad Strėva čia tekėjo per ežerus ir buvo rimta vandens kliūtis, na o radiniai iš Puikino ežero spėliones ir sukonkretina, ir sutvirtina.

An ežero kranto stovėjo labai dideli ąžuolai, juos labai trankė perkūnas. Paskui tuos ąžuolus išpjovė, panaikino, tenai pradėjo statyti kaimą, o tą vietą praminė Perkūnakiemiu.

Abromiškės. – Domicėlė Kumeliauskaitė-Apanavičienė, g. 1925 m., kilusi iš Lekavičių.

Lietuvą valdant kunigaikščiui Kęstučiui Perkūnakiemis buvo jo Romuva. Paslėpta. Senose Kietaviškėse, tarp daugelio pelkių ir ežerų, senovėje buvo miestelis. Pasakodavo senoji Loibienė.

Elektrėnai. – Pranas Cesonis, g. 1939 m., kilęs iš Gojaus.

Kai užėjo švedai, tai labai žmones pjovė, vaikus už suolo spaudė, moterim krūtis nupjaudavo. Perkūnakiemy, prie Kampų, vyko mūšis. Sako, vadas miega Senų Kietaviškių koplyčioj ir per sapną girdi, kas jam sako: „Atidenk ugnį.“ Bet jis dar nesikelia, tada vėl: „Atidenk ugnį.“ Šoko, o jau mūšis verda. Čia kad užeis perkūnas, viskas užtemo. Tai taip išdaužė, kad kraujas upeliu tekėjo. Vėliau čia juos ir sulaidojo. Ten, kur buvo Kampai, tai visur vieni švedų kaulai ir Švedų kalnas, ir Švedų kapinės. O kaimas Perkūnakiemiu pavadintas.

Abromiškės. – Aldona Skorupskienė, g. 1931 m.

Seniau, kap aja švedai, tai jų čia būva mėlyni laukai. Koplyčioj Senų Kietaviškių miegoja koki tai vyresni. Jiem prisisapnava kas tai, žadina: „Kelkis, atadenk ugni.“ Pabunda – ramu, nieką nėr. Užmienga, ir vėl tas pats. Tep triskart. Tai pabudis jis ir iššovi. O čia kap užgriaudės perkūnas, kap pradės trankyt tų kariuomeni, tai jiej kap išsiganda, kap susimaiši, tai vieni kitus iššaudi, išmuši.

Saka, upelis Rūnga, kur tekėja iš šaltinių (iš šiaurės vakarų rytuosna), tai jis po tam vadinosi Krauja upelis. Dar prieg man tep vadina, Rūnga niekas nevadina.

Aidavom tį žuvaut palei Mažikli, tai su tinklais ištraukdavom kariškų diržų sagčių, sagų, balnakilpių. Tuos laukus, kur jiej tį visi išsižudi, kur juos perkūnas išdauži, pavadino Perkūnakiemiu. Paskui, kap stati elektrini, tas kaimas būva sunaikytas, užpiltas vandeniu.

Geibonys. – Vytautas Langevičius, g. 1935 m.

Saka, ažeras prieg Mažiklės būva pilnas prikištas lavonų, upelis palei Lekavičius krauju ėja. Dar mūs tėvai žvejodami ištraukdava visokių durtuvų, sagų, balna kylpų. Saka, nuog to švedai jau tep žmonių nežudė.

Andrelia Vincą tėvą brolis Mikaliūkštis būva kur tai – ar Austrijoj, ar Prancūzijoj, tai tį girdėja, kad yra kokioj tai knygoj aprašyta šitas įvykis. Girdėja šnekant šitų istorijų ir juokias, saka: „Taigi pas mumį, už trijų kilometrų, būva.“

Geibonys. – Bronė Sakalinskaitė-Lankutienė, g. 1927 m., ir Bolius Lankutis, g. 1917 m.

Nuo Gojaus kaimo, kuriame šimtmečiais iki krikščionybės įvedimo ir po krikščionybės įvedimo buvo šventovė su ąžuolu, rytų kryptimi, maždaug už dviejų su puse kilometrų, tyvuliavo gražūs Anykštos, Dumbliuko, Puikino, Jagudžio ežerai. Netoli Dumbliuko, kuris buvo giliausias ir su klampiais krantais, apaugusiais meldais, nendrėmis, Anykštos ežero pakrantėje augo gražus ąžuolynas, kuris buvo pagonių dievo Perkūno šventovė. Čia stovėjo auksinė Perkūno statula ir aukuras.

Keturiolikto amžiaus pabaigoje, kai lietuviai jau tapo krikščionimis, pagoniškas tikėjimas jų sąmonėje buvo likęs dar keliems šimtmečiams, daugelis jų išpažino dvigubą tikėjimą – meldėsi savaip ir laikėsi pagoniškų papročių, bet lankė katalikų bažnyčią, krikštijo vaikus, laidojo numirusius krikščioniškai. Mano močiutė Stefanija Koricinska, katalikė, lenkė, 1896 metais ištekėjo už bajoro Petro Pacevičiaus į Perkūnakiemio kaimą, vadinamą bajorkaimiu, Anykštos ežero saloje turėjusio dvarą. Ji pasakojo mums, savo anūkėms, jog iš senelių bajorų ir šlėktų girdėjusi apie lietuvių tikėjimą Perkūnu, kurio auksinę skulptūrą nuskandino Dumbliuko ežere, bajorai sunaikino aukurą ir uždraudė melstis ąžuolyne. Nuo tada bajorkaimis vadinamas Perkūnakiemiu.

Vietiniai ir aplinkinių kaimų lietuviai labai pergyveno dėl Dievo Perkūno ir šventovės sunaikinimo. Bet greitai jie rado išeitį. Nuo Anykštos ežero į vakarus pušyne netoli vieškelio Semeliškės-Paparčiai pasirinkę aukščiausią gražiausią pušį įrengė čia savo šventovę. Mano močiutei buvo keista, kai lietuviai, grįždami iš Kietaviškių bažnyčios po pamaldų, dar užeidavo pasimelsti Perkūnui po ta pušimi.

Šiuo metu nėra nei Perkūnakiemio, nei Anykštos ežero, nei tos pušies. Pušį Pirmojo pasaulinio karo metu kažkas nupjovė, vietoje Perkūnakiemio stovi galinga elektrinė, vietoje Anykštos, Dumbliuko ežerų, kuriuose ilsisi auksinė pagonių dievo Perkūno skulptūra, tyvuliuoja Elektrėnų marios.

Vilnius. – Aleksandra Janavičiūtė-Ričkienė, g. 1939 m., kilusi iš Gojaus.

Perkūnakiemy buvo taip: ant Rungos kranto iš Perkūnakiemio pusės stovėjo medis, statula Perkūno, o iš kitos pusės, ant kito kranto, stovėjo Liūtas. Paskui, kaip priėmė krikštą, panaikino tas pamaldas, tai viską nuskandino ežeran. Mama pasakojo. Sako, kad ieškojo kur, bet nerado, labai giliai buvo.

Sako, vienąkart prieš Sekmines nuėjo jaunimas maudytis ežeran, tai tik inbridus pamatė iš ežero kylant didžiausią bangą, tokią kaip liūtas. Tai išsigandę pabėgo ir toj vietoj niekas daugiau nesimaudė.

Sako, kaip užkerėta buvus ta vieta. Visi žinojo ir nesimaudė.

Abromiškės. – Janina Šeštokaitė-Rusakovienė, g. 1925 m., kilusi iš Perkūnakiemio.

Kaip atsirado Perkūnakiemio kapai? Kaime ant kalnelio seniau stovėjo kluonas, jame miegojo skerdžius ir du piemenys. Kai į kluoną trenkė perkūnas, kluonas užsidegė, tai nei vienas jų nespėjo išbėgti ir visi trys sudegė. Niekas tos žemės nearė, kunigas liepė aptvert ir pastatyt kryžių. Mano mama su Kazakevičiais aptvėrė ir pastatė kryžių.

Kai mes buvom dar vaikai ir ganėm po tas vietas karves, kryžius nugriuvo ir mes jį uždegėm. Nežinau, kodėl tas kryžius degė labai ilgai, gal savaitę laiko, kol visas sudegė. Važiavo kunigas, pamatė, liepė padaryti kapines. Tada pradėjo laidotis vietiniai gyventojai, bet kai pradėjo statyti elektrinę, kapus iškėlė.

Vievis. – Anelė Mitraitė-Svenčionienė, g. 1911 m., kilusi iš Perkūnakiemio.

Palikite atsiliepimą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *