Šeimyniškių piliakalnis

Šeimyniškių piliakalnis

Šeimyniškių piliakalnis su papiliu ir gyvenviete – piliakalnis, papilys ir gyvenvietė Utenos rajono savivaldybės teritorijoje, Šeimyniškių kaime, Užpalių seniūnija. Pasiekiamas keliu Užpaliai – Dusetos nuvažiavus nuo Užpalių 3,5 km, prieš antrą žvyrkelį, kertantį upelį, keliuku pasukus į dešinę rytuosna, už 600 m prieš sodybą pakalnėje pasukus į kairę rytų kryptimi ir paėjus 250 m.

Piliakalnis įrengtas aukštumos kyšulyje, kurį iš šiaurės rytų juosia Piliaus upelis, iš pietvakarių – Pilupis, jų santakoje. Aikštelė trapecinė, pailga šiaurės vakarų – pietryčių kryptimi, 70 m ilgio, 40 m pločio pietryčiuose, 19 m pločio šiaurės vakaruose. Joje rasta arbaletinių strėlių antgalių. Iš visų pusių aikštelė buvo apjuosta pylimu. Pietrytiniame aikštelės krašte yra 4 m aukščio, 28 m pločio, 4 m pločio viršuje pylimas. Už jo iškastas 120 m ilgio, 10 m gylio, 50 m pločio griovys 10 m pločio dugnu. Šiaurės rytiniame aikštelės krašte pylimas yra 1 m aukščio, 8 m pločio, 1,5 m pločio viršuje. Šiaurės vakariniame aikštelės krašte pylimas kūgio formos, 1,2 m aukščio, 19 m pločio. Pietvakariniame aikštelės krašte pylimas niveliuotas ariant. Šiaurės vakarų papėdėje yra 15 m pločio užslinkęs griovys, už kurio supiltas 1 m aukščio, 10 m pločio pylimas. Pietrytinėje papėdėje yra 10 m pločio kelio liekanos. Šlaitai statūs, 16 m aukščio.

Į pietryčius nuo piliakalnio, už griovio, tarp tų pačių upelių slėnių yra papilys. Jo aikštelė trapecinė, pailga pietryčių – šiaurės vakarų kryptimi, 160 m ilgio, 55 m pločio šiaurės vakarų gale, 130 m – pietryčių gale. Joje aptikta grublėtos ir žiestos keramikos. Pietrytiniame papilio aikštelės gale supiltas 0,5 m aukščio, 8 m pločio pylimas, užsisukantis ir šiaurės vakarų papilio šlaitu, už kurio iškastas 130 m ilgio, 24 m pločio, 6 m gylio nuo papilio, 4 m gylio iš išorės griovys. Griovio pietryčių šlaitu į papilį vakarų – rytų kryptimi kyla 1 m pločio terasa – senojo kelio liekana. Šlaitai statūs, 12 m aukščio.

Šeimyniškių piliakalnis ir jo tyrinėjimai

1958 m. ir 1970 m. piliakalnį žvalgė Istorijos institutas. Radinius saugo Lietuvos nacionalinis muziejus.

Piliakalnis datuojamas I tūkstantmečiu.

Istorija

Teigiama, kad čia ir buvę senieji Užpaliai. Ant piliakalnio stovėjo Užpalių pilis. 1247 m. Livonijos ordinas pastatė Daugpilio tvirtovę – bazę žygiams į Lietuvos gilumą. Todėl kartu su kitomis pilimis buvo tvirtinama ir Užpalių pilis, tapusi strateginiu atžvilgiu svarbiausia gynybinės sistemos, skirtos atremti kalavijuočių antpuolius, tvirtove. Pirmu žinomu Užpalių pilies valdovu buvo Radvilų giminės pradininkas, Lietuvos didžiojo kunigaikščio vietininkas, karvedys ir diplomatas K. Astikas, valdęs nuo XIV a. pab. iki 1442 m. Po Livonijos ordino žlugimo XV a., Užpalių pilis prarado gynybinę reikšmę, tad gyvenvietė persikėlė į dabartinę – žemdirbystei, amatams ir prekybai tinkamesnę vietą.

Užpalių seniūnija 1997 m. nuo šiaurinio piliakalnio šlaito alksnyno apie 60 arų plote pašalino medžius ir piliakalnis atsiveria visu grožiu. Kirsta žiemos metu, kol pašalusi žemė, kad neardyti šlaitų. Kad iš kelmų neželtų atžalos nupurkšta herbicidais kurie veikia medžius, bet beveik nekenkia žolinei augalijai. 1996–1998 m. iki piliakalnio apsauginės ribos nutiesta kelias, įrengta mašinų stovėjimo aikštelė. Piliakalnio šiaurės vakarų šlaite įrengti paprasti ir pakankamai patogūs laiptai, kurie beveik nežymūs piliakalnio fone, išsiskiria tik turėklai.

Legendos ir padavimai

Štai kokį padavimą apie Šeimyniškių piliakalnį (Pylių) savo knygoje „Utenos krašto sakmės” (1999 m.) suguldė uteniškė mokytoja Leonora Buičenkienė.

„Piliakalnio rytinė pusė – daug aukštesnė. Sakydavo, kad čia apipilta didelio rūmo bonia. Senovėje dar buvusi žemėmis neužgriuvusi skylė. Piemenys beišdykaudami įmetė į tą skylę kepurę. Ši nusmuko gilyn: nei beišimsi, nei beištrauksi. Kur tos skylės galas – nežinia. Kepurė, kaip ir visi rūbai, piemeniokui buvo duoti gaspadoriaus.

Vargšas ėmė raudoti – bijo gaspadoriui į akis rodytis. Visi gena gyvulius namo, o jis bėga pas savo tėvelį. Tėvas pasiėmė ilgas virves, pasivadino kelis kaimynus ir su sūnumi nuėjo ant Pyliaus. Vyrai berniokui užrišo už pažastų virves ir nuleido pro skylę vidun. Paprašė, kad sujudintų virvę arba surėktų, kai kepurę susiras ir reiks jį ištraukti. Po kurio laiko pasigirdo iš kalno vidaus šauksmas ir virvė sujudėjo. Vyrai ėmė traukti. Ištraukė sveiką gyvą piemenioką. Ir, kas keisčiausia: berniokas abiem rankom laikė kepurę, pilną žvangančių pinigų. Tėvas ir sūnus labai džiaugėsi, mat didžiais turčiais tapo.

Vyrų klausinėjamas piemenukas štai ką papasakojo: grabo jis tamsoje kepurės, tik staiga kažkas nematomas pešt jam už rankos ir įdavė pilną kepurę pinigų. Jis bijojo kepurės neimti.

Apie tokį nepaprastą įvykį pasklido gandas po apylinkę. Vienas gaspadorius primokė savo sūnų įmesti skylėn kepurę. Sūnelis įmetė. Gaspadorius viską padarė su sūnumi taip, kaip ir ano piemenuko tėvas. Tik vaikas, įleistas skylėn, nei šaukė, nei virvės judino. Nusibodo gaspadoriui laukti ir jis pradėjo traukti. Traukė traukė ir, kokia baisybė: iškėlė sūnų be galvos. Po šio įvykio daugiau niekas nebandė kepurių mėtyti.”