Dovinė

Dovinė, Duselė, Sutrė, Koja, Spernia, Simnyčia, Bambena

Address

Dovinė

GPS

54.502570501272, 23.528981208801

Address

Dovinė

GPS

54.502570501272, 23.528981208801

Dovinė – upė Lazdijų, Alytaus ir Marijampolės rajonuose, vienas vandeningiausių Šešupės intakų. Prasideda mažame ežerėlyje prie Balėnų kaimo. Prateka virtinę ežerų: Bebrų, Senkučio, Dusios, Simno, Žuvinto. Žemupyje kerta Amalvos pelkynus. Įteka į Šešupę ties Netičkampiu.

Dovinės aukštupys iki Dusios ežero vadinamas Duselė arba Sutrė, tarp Dusios ir Simno ežerų – Koja, Spernia, Simnyčia ir tarp Simno ir Žuvinto ežero – Bambena. Prie Dovinės yra Simno miestas.

Vaga 26–21 km ir 16–12 km ruožuose nuo žiočių reguliuota. Plotis 10–12 m, gylis 2,5-2,9 m. Srovės greitis 0,2-0.3 m/s. Vidutinis nuolydis 0,57 m/km. Vidutinis debitas žiotyse 3,24, didžiausias – 51,20 m³/s. 0,6 km nuo žiočių yra 1952 m. pastatyta 240 kW Netičkampio hidroelektrinė. Didžiausias gylis prie užtvankų. Tiršta vandens augmenija, seklios brastos.

Dovinės baseine yra Žuvinto biosferos rezervatas ir Metelių regioninis parkas.

Padavimai ir legendos

1908 m. publikuotame J. Totoraičio straipsnyje „Senovės liekanos ir lietuvių mitologiški atminimai“ apie Dovinės upės atkarpą ties  Varnupiais bei aplinkinėmis gyvenvietėmis, pateikiame tokia informacija:

Upė Dovinė anksčiau vadinosi Dieviene, nes joje riogsojo dievienė, iš akmens padaryta, viduryje vagos iškelta. Jos vardas buvo Daukšė. Vėliau upę praminė Dovine. Mirties bausme buvo uždrausta žmonėms gaudyti joje žuvį – tik krivaičiai joje galėjo tai daryti, nes upė laikyta šventa, stabmeldžių būdu. Krivaičiai (pasakotojo vadinti ir krivailomis) suvalgę toje upėje pagautas žuvis, iš jų kaulų degindavo dievienei auką. Krivaičiai buvo stabmeldžių kunigai. Darydavo aukas ant piliakalnių ir giriose.

Daukšių parapijoje Amalvo paliose ties Panausupiu yra vienas Kaukų kalnelis, o kiek toliau ties Ringove – kitas. Ten, švedams užpuolus Lietuvą, moterys bėgdavo apverkti savo skriaudas. Jos verkdamos kaukte kaukdvo – dėl to Kaukų kalneliai. Arba Kaukų kalneliai nuo vilkų kaukimo kai po švedų išėjimo kilo maras ir jų labai prisiveisė. Ant Kaukų kalnelių senovėje buvo garbinama uogų ir grybų deivė Aštaraza. Jos statula buvo molinė ar medinė. Atrodė kaip moteriškė su skepeta ant galvos užpakalyje surišta. Kairėje rankose turėjo žolių vainiką, o kitoje uogienojų ryšelį. Jos šventė buvo švenčiama apie Mykolines rugsėjo mėn. Moterys sunešdavo jai uogų, degindavo uogienojus, tris kralikus ir po du karvelius. Tas aukas priimdavo ir degindavo krivaitis. Degindavo ir žaltį.

Žalčiai buvo laikomi dievaičių pasiuntiniais. Jei kur žįsdavo karvę, tai buvo laikoma laimingu ženklu. Kiekvienuose namuose jų būdavo mažiausia po tris. Žalčiai buvo auginami valdžios girioje palei Skirptiškių kaimą Prienų parapijoje ant kalnelio, „Lygute“ vadinamo. Žmogus Rukškis vyriausiojo krivės buvo paskirtas žalčių užveizdėtojumi. Jis turėdavo žalčių pristatyti krivėms ir krivaičiams. Iš ten jų parsigabendavo ir į Velniaupelį Daukšių parapijoje ir čia juos laikydavo, nes čia jie nesiveisdavo. Ragis buvo visų žalčių dievaitis. Atrodė kaip žmogaus pavidalo baidyklė su uodega ir ilgais nagais. Vienoje rankoje laikė žeberklus, o kitoje – lanką su vilyčia. Grabintas kaip Perkūno pasiuntinys. Padarytas buvo iš akmens, sėdinčio pavidalo. Jo statula buvo ant kalnelio Ringovėje. Jis buvo ir Amalvo palių dievaičiu. Kai moterys eidavo ant Kaukų kalnelio Aštarazai aukų dėti, vyrai rinkdavosi Ringovėn aukoti Ragiui. Nešdavosi po vieną ar kelis rugių ir kviečių pėdus ir, ištraukę žalčiui gylį (geluonį), pasiimdavo su savimi. Būdami arti Ringovės eidavę klūpomis, o žaltį varydavosi priešais save. Žaltys vingiuriuodavo kaip pasiuntinys pas dievaitį. Nuo vyrų klūpėjimo ir žalčių ringavimo ta vieta ir vadinama Ringove. Su vyrais eidavo ir bernai, nešdamiesi vienoje rankoje po du bijūnus, o kitoje po ąžuolinę lazdelė. Nešdavosi ir vaško aukai. Totoraičio pastaba: į klausimą iš kur galėjo gauti tiek bijūnų rudenyje, pasakotojas aiškino, kad ta moteriškė, iš kurios jis buvo girdėjęs kalbėjo, kad buvo ir rudeninių bijūnų – turbūt jurginų. Bernai eidami dainuodavo: Oi tu žalty, žaltinėli, / Dievų siuntinėli, / Veskie in kalnelį/ Pas mielą dievelį/ Kurs duos mergužėlę, / Priims dovanėlę. Ir moterys, atlikusios auką Aštarazai, eidavo pas Ragį Ringovėn. Mergos turėdavo po du rūtų vainikus: vieną ant galvos, kitą ant rankos. Ir dainuodavo dainas, kuriose prašydavo dievelio bernelio, didelio, padėti užauginti dukrelę. Visiems susirinkus pas Ragį, buvo padaroma iš akmens vieta aukom deginti. Ugnį krivaitis uždegdavo iš ąžuolo ir skroblo, ir uždegdavo aukas. Krivaitis iš bernų ąžuolinių lazdelių burdavo jų ateitį – priklausomai nuo to, į kurią kūno dalį metama lazdelė pataikydavo, jis būsias ar paprastu kareiviu, ar aukštesniu, ar vadu. Šį vardą pranešdavo krivei į Trakus. Krivaitis burdavo ir jų privatų gyvenimą. Jei bijūno žiedas pataikydavo į galvą, tai būdavo ženklas kad tas netrukus vesiąs. Mergos, atėjusios su vainikais, taip pat spėdavusios savo ateitį. Jos nusiimdavo savo vainikus ir padėdavo prie dievaičio. Krivaitis paimdavo juos ir mesdavo joms ant galvų. Kam pataikydavo ant galvos, būdavo laiminga, kad netrukus ištekės. Atlikus tas aukas, prasidėdavo šokiai. Susitvėrę už rankų sukdavo „kubilą“, arba ‘žvirblį“ ir „kregždelę“, skrajodavo po dvi poras. Prie Ragio statulos Ringovėje buvo senas ąžuolas, jo įdubime ugnį degindavo, iš čia imdavo ugnies aukoms.

Ragė buvo Ragio moteris, raganų, piktų moterų ir kirmėlių deivė. Ji buvo garbinama ties Vidgirėliais (Daukšių parapija), raiste ant kalnelio, vadinamo „Ilgoji“. Pavaizduota kaip baisi moteris, rankos ilgais nagais kaip giltinės. Vienoje rankoje turėjo nuodų taurę, kitoje – platų kalaviją, prie kurio rankenos buvo prikibusios trys baidyklės, reiškusias piktas dvasias. Ragė buvo iš akmens. Ją garbindavo medžiotojai ir kanklininkai. Jai degindavo pavasarį pirmutinius kiaušinius, avių vilnas, moterų plaukus, sviesto, sūrio, kad raganiai nekenktų. Vėliau – regis krikščionystę įvedus – ją vadino Vidgirėlių velniu. Ragės padėjėjas buvęs Vištižis ant Raisgiosios kalvelės. Jis atrodė kaip vyras su kalaviju, lanku ir vilyčia. Buvo medinis. Antras Ragės pagalbininkas buvęs Žiužė, dievaitis sparvų, musių ir ugnies. Akmeninė jos statula buvo ant Lapinės kalnelio, netoli Dovinės. Atrodė kaip vyras, raudonai aprengtas. Jam degindavo aukas vėlyvą rudenį, atėjus pirmiesiems šalčiams. Dievaitis Ūžšala buvo garbinimas tarp Plynių (sodžius Daukšių parapijoje) ir Pajiesio balų. Vaizdavo stiprų vyrą su sniego ir ledo gniūžte rankoje – milinė statula prie Amalvo ežero. Jei Ūžšala neduodavo šalčio, žmonės puldavosi prie jo moters, vardu Gnibės. Ji vaizduota kaip moteris, apsisiautusi drobule, vienoje rankoje turi peilį, o kitą ranką ištiesusi, lyg norėdama permaldauti dievaičius. Jos medinė statula buvo ant Saivų ežero kranto Punsko parapijoje. Aitvaras buvo pinigų ir turtų dievaitis. Garbinamas buvo nuo Šakališkių iki Miroslavo ir Nemunaičio. Jo statula buvo raudona, medinė kaip žmogaus su ragais. Vienoje rankoje turėjo raudoną gaidį, o kitoje – čeraslą su pinigais. Stovėjo Žilvijos šile, Miroslavo parapijoje. Jam degindavo gaidžius.

 

0 0 balsai
Įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
0 Comments
Žiūrėti visus komentarus
View all comments
0
Norėtųsi jūsų minčių, pakomentuokite.x
()
x