Raudondvario pilis

Raudondvario pilis (arba Raudondvario dvaras) – dvaras, stovintis Raudondvaryje, dešiniajame Nevėžio krante. Architektūros ansamblis, kurį sudaro XVII a. 1-osios pusės renesanso pilies rūmai, šiaurinė ir pietinė oficinos, oranžerija, liokajaus namas, arklidės, ūkvedžio namelis, šiaurinis ir pietinis svirnai, ledainė ir parkas (užveistas XIX a.). Pilyje veikia kompozitoriaus J. Naujalio memorialinis muziejus (nuo 2002 m.). Parke organizuojami koncertai, festivaliai, parodos ir kiti renginiai.

Dvaro mūrų spalva suteikė pavadinimą ir visai gyvenvietei. Nors rūmai vadinami pilimi ir turi pilies bruožų (bokštas, šaudymo angos), tačiau gynybinės reikšmės neturėjo, sienas būtų nesunkiai įveikusios to meto patrankos. Tai buvo reprezentaciniai rūmai.

Šalia dvaro 1834 m. buvo įkurtas pilies parkas, rekonstruotas XX amžiuje. Šiaurinis parko pakraštys pereina į mišką. Čia auga raudonasis klevas, veimutinė pušis, kryminė liepa, pavasarį pražystantys edelveisai. Parko takeliai veda link Nevėžio kraštovaizdžio draustinio. Senasis („vestuvinis“) takas veda link Raudondvario medelyno, kur gausu dekoratyvinių medžių ir krūmų. Draustinis apima Nevėžio slėnį (kylant aukštyn nuo tilto ties Raudondvariu), įkurtas siekiant išsaugoti Nevėžio erozinį senslėnį ir jo kraštovaizdį bei retųjų augalų bendrijas.

Istorija

1615 m. rugsėjo 2 dieną Kauno vėliavininkas Jonas Dziavialtauskas laiške LDK dvarionui Mykolui Kiškai užsimena apie pilį. 1652 m. dvarą iš Jono Eustachijaus Kosakovskio įsigijo J. Radvila. Pasakojama, kad pilies pamatus padėti įsakiusi pati Barbora Radvilaitė. 1662 m. iš Radvilų jį įsigijo Vorlovskiai, XVIII a. 2-ojoje pusėje Zabielos, o 1819 m. dvarą įsigijo Tiškevičiai, kurie suremontavo dvaro rūmus, pastatydino papildomų pastatų (oranžeriją, svirnus, arklides ir kt.), įrengė parką.

1831 m. sukilimo metu rūmai apdegė, todėl 1832–1840 m. Tiškevičiai juos atstatė ir šiek tiek rekonstravo, buvo pertvarkyti ir papildomai pastatyti kiti mūriniai dvaro pastatai: oranžerija (1837–1839 m.), pietinės oficinos antrasis aukštas (1839 m.), šiaurinė oficina (1840 m.), XIX a. viduryje – arklidės ir ratinė. Po 1855 m. rekonstrukcijos jie tapo dar puošnesni ir įgijo neogotikos bruožų. Darbams vadovavo Cezaris Anikinis. Valdant Tiškevičiams (iki 1915 m.) dvaras garsėjo kaip kultūros ir meno centras. Rūmuose buvo dailės galerija, biblioteka (apie 10–20 tūkst. knygų ir rankraščių, siekiančių XVI–XVII amžių).

I pasaulinio karo metais dvaro rūmuose buvo įsikūrusi vokiečių Oberosto štabas, jame tarnavo garsus rašytojas Arnoldas Cveigas. Apie tuos laikus jis parašė ir 1937 m. išleido istorinį romaną (vok. „Einsetzung eines Königs“; lietuvių kalba: „Mindaugas II“ /vertė K. Urbonavičius/ – Vilnius: Valst. grož. lit. l–kla, 1955).

1927–1942 m. rūmuose Lietuvos moterų globos komitetas įsteigė vaikų namus. 1944 m. besitraukdami vokiečiai sunaikino rūmus ir oranžeriją, juos sudegino.

1958 m. dvare įsikūrė Lietuvos žemės ūkio mechanizacijos ir elektrifikacijos institutas. 1959–1973 m. pagal architektų S. Čerškutės ir V. Jurkšto projektą pilies dvaro ansamblis buvo atstatytas, paryškinti renesanso bruožai. Dabar rūmai priklauso Žemės ūkio institutui 1994 m. dvaro rūmuose įrengta Raudondvario ir grafų Tiškevičių istorijos ekspozicija, taip pat ekspozicija kompozitoriaus J. Naujalio atminimui, o 2002 m. sausio 1 d. jo garbei čia atidarytas memorialinis muziejus. Atkurta grafų dvaro vėliava.

2018 m. į kompleksą persikėlė Kauno rajono savivaldybės administracijos Civilinės metrikacijos skyrius.