Nemuno kilpos

Nemuno kilpos

Adresas

Nemuno kilpos. Žemėlapyje pažymėta Balbieriškio atodanga nuo kurios atsiveria vienas gražiausių vaizdų į Nemuno kilpas.

GPS

54.534293163344, 23.883891105652

Adresas

Nemuno kilpos. Žemėlapyje pažymėta Balbieriškio atodanga nuo kurios atsiveria vienas gražiausių vaizdų į Nemuno kilpas.

GPS

54.534293163344, 23.883891105652

Nemunas – ilgiausia Lietuvos upė, jos ilgis 937 km. Lietuva vadinama Nemuno kraštu. Daugiau kaip 70 proc. jos teritorijos užima Nemuno baseinas. Nemunas – mūsų upių ir upelių tėvas, vienas didžiausių Lie­tuvos gamtos turtų. Į Nemuną įteka apie 220 įvairaus dydžio upelių. Per metus jis atplukdo pusketvirto karto daugiau vandens, negu telpa Kuršių mariose. Nuo senų laikų Nemunas ir gynė, ir vienijo mūsų gentainius. Prie Nemuno švęsta daug pergalių, pareikalavusių didžiulių, ašaromis ir krauju aplaistytų aukų. Visa tai dar prisimena piliakalniai ir pilių griuvėsiai. Nemunas – lygumų upė – jis teka lėtai, kupinėdamas. Apie Nemuno kilpas yra tokia legenda.

Už didelių girių, už plačių raistų tryško du šaltiniai ir sruveno du maži upeliai. Jie bėgo vis greičiau, bet dar nežinojo, kur pasukti. „Skubėkite ten, – rodė į vakarus žemi debesys ir liejo į upelius tyrą vandenį, – ten plačioji jūra!“ Prisipildę vandens upeliai susiliejo ir virto Nemunu.

Lyg dailus jaunikaitis Nemunas drąsiai skynėsi kelią jūros link. Plati vandens srovė dvelkė jėga ir ramybe. Bet tuo metu balti debesėliai pra­šneko apie gražuolę Nerį. „Ji ten, – rodė į šiaurę, – Neris taip pat nori pasiekti jūrą. Ji labai skaidri, kiekvienas debesėlis joje atsispindi. Mes parodysime kelią.“

Klausėsi Nemunas, klausėsi ir susižavėjo Nerimi. O tada pasielgė taip, kaip dera jaunikaičiui: pasisuko ir nuskubėjo prie jos.

Bet baltųjų debesėlių žodžius nugirdo ir klastingasis vėjas. Jis pradėjo blaškyti debesėlius. Nemunas labai skubėjo paskui juos: iš ryto tekėjo į vieną pusę, vakare – į kitą. Gaišo Nemunas, kilpinėjo vietoje, bet vis tiek skynėsi kelią į priekį. Tačiau prie Birštono prarado nuovoką, nebe­žinojo, nei kur Neris, nei kur jūra. Iš nevilties ėmė ūžti, verždamasis pro Balbieriaus akmenų rėvą. „Nenusimink, aš tau padėsiu“, – tarė Verknė. Verknė pati buvo patyrusi daug vargo, tad suprato ir kito nelaimę. Įsi­liejusi į Nemuną, kartu su juo nuplaukė iki Strėvos upelio, paskui iki pat Kauno, „Štai čia, – ramino ji Nemuną, – sutiksi savo mylimąją.“

Stūgavo įpykęs vėjas, blaškė po visą dangų debesis, bet dabar jis jau buvo bejėgis.

Palikite atsiliepimą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *