Velikuškių II piliakalnis

Velikuškių II piliakalnis, Sala

Address

Velikuškių II piliakalnis. Žemėlapyje pažymėta tiksli piliakalnio vieta

GPS

55.8271944, 25.8680556

Address

Velikuškių II piliakalnis. Žemėlapyje pažymėta tiksli piliakalnio vieta

GPS

55.8271944, 25.8680556

Velikuškių II piliakalnis su gyvenviete, Sala – piliakalnis ir gyvenvietė Zarasų rajono savivaldybės teritorijoje, Velikuškėse, Antazavės seniūnija.

Piliakalnis yra 1,4 km į pietryčius nuo Velikuškių pirmojo. Jis įrengtas Sartų ežero Bradesių įlankos pietrytiniame krante, sąsmaukoje tarp įlankos ir Zalvės ežero esančioje kalvoje, Zalvės upelio kairiajame krante. Piliakalnis apardytas arimo, jo pietrytinis šlaitas nukastas 1963 m. tiesiant plentą Dusetos – Obeliai. Šiaurės vakarų papėdėje, 1 ha plote yra papėdės gyvenvietė.

Istorija

1972 m. piliakalnį žvalgė Istorijos institutas. Piliakalnis datuojamas I tūkstantmečiu pr. m. e. – II tūkstantmečiu.

Atrodo, kad Velikuškių piliakalnio radiniai ir mirusiųjų deginimo liekanos remia tą pažiūrą, jog senovės lietuviai, tikėję pomirtinį gyvenimą ir savo mirusius tautiečius aprūpindavę įvairiais reikalingais įrankiais. Žinoma, dabar iš tų iškasenų galime geriau pažinti jų medžiaginę kultūrą ir religinę arba nekrokultinę pasaulėžiūrą. Iš jų galima spėti, kad jau paskutiniaisiais prieš Kr. g. ir pirmaisiais mūsų eros amžiais lietuviai gyveno atskiromis sodybomis, sėdavo kviečius ir linus, augindavo įvairius naminius gyvulius, medžiodavo žvėris ir paukščius, žve­jodavo, mokėjo įvairių amatų ir geležies apdirbimo technikos. Amatai, matyti, buvo vyrų dalykas, o moterims likdavo namų ruoša ir audinių gamyba. Trobos buvo statomos iš rąstų, o ply­šiai tarp jų užtaisomi moliu. Gyveno atskiromis bendruomenė­mis ir palaikė prekybinius santykius su kitais kraštais.

Lavonai buvo deginami, prisilaikant tam tikrų apeigų. Tai patvirtina keleto kapų įrengimas ir jų inventorius. Visos kapų ugniavietės lavonams sudegus buvo užmetamos akmenimis. Mat, — taip, turbūt, tada tikėta, — sielą reikią greičiau išva­duoti iš jai netinkamos buveinės; lavonui suliepsnojus ir pavir­tus pelenais, siela jau galėjo būti laikoma laisva. O kad lavono liekanos nekiltų kartu su siela, jos ir buvo prislegiamos akmeni­mis. Mirusiems reikalingi daiktai turėjo būti dedami viršum ugniavietės sumestų akmenų. Tie daiktai galėjo būti ne vien tik sveiki, bet ir sugadinti. Tai matyti ypačiai iš keramikos ra­dinių, pav., molinių indų šukių, kurių buvo rasta apie tris tūks­tančius. Jos, išskyrus trejetą aiškiai vieno suirusio puodo šukių krūvelių, buvo atskirų puodų ir išmėtytos po visą piliakalnį. Šį reiškinį, turbūt, būtų galima išaiškinti tuo įsitikimu, kad vė­lės yra dvasios, šešėliai, kuriems ir daiktai reikalingi tik šešė­lių pavidale. Tuo pačiu sumetimu į kapus buvo dedami gyvulių, žvėrių, paukščių ir žuvų kaulai, kurių ypačiai daug rasta. Ži­noma, galima manyti, kad dalis tų kaulų čia atsirado ir kaipo mirusiųjų garbei keltų šermenų liekanos.

Lavonų dažymo pėdsakų randame neolito ir bronzos gady­nės kapuose (Okos aukštupy ir Dniepro srities kapinėse). Spė­jama, kad dažymas turėjo tikslą atbaidyti nuo lavonų piktąsias dvasias, kurios norėjo pasisavinti mirusiojo vėlę. Tokią prasmę galėjo turėti ir spalvoti šlyno gabalai, kurie buvo dedami į mi­rusiųjų kapus. (Dažams trinti piliakalnyje rasta akmenų su lygintu paviršium). Geležis ir šiandien dar turi mistinės reikšmės. Mat, seniau žmonės bus pažinę tik meteorų geležį, kurią laikė dievų sviestą į savo priešus — piktąsias dvasias. Nuo pik­tųjų dvasių apsiginti geležiniai daiktai arba jos rūdos gabalai galėjo būti reikalingi ir mirusiųjų vėlėms, todėl jie ir į kapus, buvo dedami. Velikuškių piliakalnyje rasti natūralios pelkių ge­ležies rūdos gabalai yra randami ir šioje apylinkėje.

Kapuose rasta ir šernų iltys bei lokių dantys, kurie galėjo pažymėti, mirusiųjų drąsą, bet taip pat turėjo ir amuletų prasmę.

Įdomu dar čia pastebėti, kad Velikuškių piliakalnyje randame poromis palaidotus lavonus. Tai galėtų paremti tą pažiūrą, jog senovėje, mirus vyrui, turėjo mirti, ir jo žmona, juoba, kad prie tokių poromis palaidotų lavonų rastas inventorius kaip tik atitinka skirtingus vyrų ir moterų darbus. Tačiau šis klausimas iki, šiol lieka dar neišspręstas. Prof. Žilinskis, pav., yra linkęs abejus šalia gulėjusius griaučius greičiau priskirti vyrams, nors dėl didelio jų sužalojimo atsisako griežtai tvirtinti.

Apie Velikuškių piliakalnį reikia dar ir tai pasakyti, kad ne visos degintų lavonų liekanos buvo paliekamos vietoje. Daugelio piliakalnių viršūnėj sudegintų lavonų liekanos grei­čiausia buvo pilamos į griovius arba net į Polumskių pelkę (geologo dr. Pakucko tyrinėjimų daviniais tų pelkių anglių ir suodžių sluoksnis vietomis turi 4 m. storumo). Ar tik ne iš to bus kilęs padavimas, kad, užsidegus ant piliakalnio buvusiems dvaro rūmams, tarnai nešę iš jų įvairius indus — „polumiskus“, nuo ko ir pačios pelkės yra gavusios Polumskių — „Polumiskių“ vardą.

(Petras Tarasenka. Plačiau apie Velikuškių piliakalnio tyrinėjimus skaitykite straipsnyje „Apeiginiai Lietuvos piliakalniai„).

0 0 balsai
Įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
0 Comments
Žiūrėti visus komentarus
View all comments
0
Norėtųsi jūsų minčių, pakomentuokite.x
()
x