Punios piliakalnis
Punios piliakalnis, Margio kalnas
Adresas
Punios piliakalnis. Žemėlapyje pažymėta tiksli piliakalnio vieta
GPS
54.5120556, 24.0902778
Punios piliakalnis
Punios piliakalnis (dar žinomas kaip Margio kalnas) – piliakalnis Alytaus rajone, šalia Punios kaimo, Nemuno dešiniajame krante, įeina į Nemuno kilpų regioninį parką.
Punios piliakalnis įrengtas masyvaus kranto iškyšulyje, Nemuno ir Punelės upių santakoje. Nemunas skalauja šiaurinį piliakalnio šlaitą, o Punelė juosia pietinę ir vakarinę piliakalnio dalis, įtekėdama į Nemuną į šiaurę nuo piliakalnio. Tuo būdu visą kalną natūralios kliūtys apsaugo iš trijų pusių. Neapsaugota gamtos kliūtimis yra tik rytinė pusė, kurioje kalno iškyšulys susilieja su likusiu terenu. Todėl, rengiant jame piliakalnį, kaip tik toje dalyje buvo supiltas aukštas pylimas ir iškastas didžiulis griovys, visiškai atskiriantis piliakalnį nuo likusių laukų.
Pylimo ilgis 75 m, plotis 34 m ir aukštis 6 m. Aukščiausias jis šiaurinėje dalyje nuo Nemuno pusės ir palaipsniui žemėja pietų kryptimi, Punelės link. Pylimas šiuo metu yra praradęs savo pirminę išvaizdą. Skersai pylimą, arčiau šiaurinio jojo galo, perkastas didžiulis perkasas, kuris dalija pylimą į dvi dalis: šiaurinę ir pietinę. Šioji šiaurinė pylimo dalis ir yra pati aukščiausia, panaši į aukštą nupjautą kūgį, kurio viršuje yra 6 m ilgio ir maždaug tokio pat pločio aikštelė. Ji čia yra išlyginta specialiai, nes kaip tik čia buvo pastatytas medinis kryžius, aptvertas neaukšta medine tvorele. Pylimas pirminę išvaizdą prarado dar ir dėl to, kad jo viršus ilgą laiką buvo ariamas. Ypač tai žymu už perkaso esančioje pietinėje pylimo dalyje, kuri labai plokščia ir nuarta pietų link. Čia pylimo paviršius baigiasi 23 m ilgio ir 10 m pločio nuožulnia aikštele.
Įėjimas į piliakalnį yra iš šiaurinės pusės ir eina pylimo papėde.
Piliakalnio aikštelė yra lygi, netaisyklingo trikampio formos, nutįsusi iš rytų į vakarus. Jos ilgis 155 m, plotis plačiausioje vietoje — 84 m. Tačiau ji yra buvusi žymiai didesnė, nes šiuo metu aikštelės pakraščiai, slenkant šlaitams, yra smarkiai apgriuvę.
***
Nuo piliakalnio viršūnės atsiveria viena iš gražiausių šalies panoramų: plati Nemuno juosta, priešais ošia Punios šilas. Prie piliakalnio pastatytas akmuo su iškaltomis Maironio eilėmis apie legendinį kunigaikštį Margirį: „Tai kapas Margio milžinų!“.
Piliakalnį surasti labai lengva – nuo miestelio bažnyčios reikia paėjėti 200 metrų į vakarus.
Punios piliakalnis ir papėdės gyvenvietė
Už pylimo ir griovio, rytinėje piliakalnio dalyje, matyt, būta didelės gyvenvietės, kuri ryškiai pastebima iš čia esančio kultūrinio sluoksnio. Jau pačiame paviršiuje randama puodų šukių bei plytų fragmentų. Gyvenvietė buvo užėmusi plačią teritoriją iki pat stačių Punelės šlaitų. Rytų kryptimi ji nusidriekia iki dabartinio Punios miestelio pirmųjų sodybų. Kitapus Nemuno stūkso garsus Punios šilas, kuriame dar 1888 m., E. Volteris kasinėjo čia buvusius pilkapius Pietinėje dalyje, už Punelės, plyti sodybos ir dirbami laukai.
Piliakalnis labai apardytas. Per ilgus šimtmečius jis daugiausia nukentėjo nuo pavasario potvynių, liūčių ir kitų gamtos reiškinių. Didžiulė aikštelės dalis yra nugriuvusi į Nemuną, taip pat ir į Punelę. Vietiniai gyventojai pasakoja, kad tiek panemuniais, tiek pietinėje piliakalnio papėdėje buvo randama puodų šukių bei koklių gabalų, plytgalių. Tai matyti ir iš aikštelės formos, kurios pakraščiai nuo griūčių tarsi iškarpyti. Piliakalnis apardytas dar ir dėl to, kad jis ilgą laiką buvo ariamas. Dar daugiau, ardami piliakalnio aikštelę bei pylimo paviršių, gyventojai, kad ir nesąmoningai, nuolat ardė piliakalnį.
Punios miestelio gyventojas J. Sakalauskas, buvęs vienos sodybos šeimininkas, pasakoja, kad jie čia rasdavę plytų, koklių, senų pinigų ir kitų radinių. Kadangi šiuos radinius supirkdavo turistai ir muziejų darbuotojai, tai čia gyvenę gyventojai ne tik rinko radinius iš griūvančių šlaitų, bet ir specialiai jų ieškodavo, kasinėdami įvairias aikštelės vietas. Didesnio perkasimo žymės gerai matomos vakarinėje piliakalnio aikštelės dalyje, arčiau šiaurinio šlaito. Vienas buvusių piliakalnio gyventojų, tūlas Bliekas, čia buvo iškasęs gana didelę duobę, kurioje aptikęs kažkokias mūro sienas. Iš mūro plytų jis pasistatęs sau krosnį. Čia pat jis radęs daug koklių, kuriuos esą pardavęs muziejams. Tik 1936 metais gyventojai iš piliakalnio buvo iškeldinti, nes jame manyta įrengti turizmo bazę. Iš tikrųjų tai būtų buvęs tolesnis piliakalnio ardymas, nes, rengiant tokią bazę, toliau būtų kasinėjama.
Punios piliakalnis ir jo istorija
Seniausieji piliakalnyje rasti radiniai rodo, jog piliakalnis buvo įrengtas ne anksčiau, kaip XIII a. Toks vėlyvas šios vietos panaudojimas piliakalniui įrengti iš dalies paaiškina tą faktą, kodėl piliakalniui buvo išskirta tokia didelė, apie 1 ha dydžio, aikštelė. Čia turėjusi būti įrengta pilis, čia turėjo būti pakankamai vietos pasislėpti aplink gyvenusiems gyventojams pavojaus metu. O didžiausias pavojus tuo metu grėsė iš kryžiuočių pusės. Taigi didžiulė piliakalnio aikštelė, tvirtas pylimas, puiki strateginiu atžvilgiu padėtis rodo, jog Punios piliakalnis buvo vienas svarbiausių punktų, išaugusių lietuvių kovų su kryžiuočiais metu. Nesuklysime pasakę, kad Punios piliakalnyje XIII—XIV a. turėjusi būti nemaža pilis, valdoma vieno galingesnių to meto Lietuvos kunigaikščių.
Kuris Lietuvos kunigaikščių įsirengė pilį Punios piliakalnyje, archeologams sunku atsakyti. Bet kadangi tradicija tapo Punios piliakalnį identifikuoti su rašytiniuose šaltiniuose minimais Pilėnais, kurių valdovas yra buvęs Margeris, bent trumpai tenka paliesti šį klausimą.
Pilėnų istorija
Štai ką mes žinome iš rašytinių šaltinių apie pilėniečių didvyrišką kovą ir šios pilies kunigaikščio Margerio tragediją, įvykusią 1336 metais. Nėra reikalo plačiau sustoti ties visais rašytiniais šaltiniais, ką yra padaręs R. Varakauskas savo tyrinėjimuose. Norisi tik paminėti, kad bene plačiausiai apie šį įvykį kalbama Vygando Marburgiečio kronikoje, parašytoje praėjus apie 60—70 metų po šio įvykio. Pats kronikos originalas neišliko, bet yra keli, tiesa, ne visai sutampantys, lotyniški vertimai. Istorikai daugiausia remiasi XVI a. Dancigo kronikininku K. Šiucu, kuris, kaip matyti iš įvykių aprašymo, naudojosi tuomet dar nedingusiu Vygando Marburgiečio kronikos originalu.
„Magistras tarėsi daryti žygį į Lietuvą su visa savo pagalbininkų galia. Vasario 25 dieną jie apgulė Pilėnų pilį, ją kelias dienas iš eilės puldami. Lietuviai gynėsi vyriškai. Buvo joje 4000 apsiginklavusių vyrų. Jie buvo subėgę į gerą apsaugą iš visos apylinkės kaimų su šeimomis, galvijais ir visu turtu ir gėrybėmis, kai tik išgirdo atvykus riterius. Riterių pulkas buvo ištroškęs jų lobio ir visokeriopai stengėsi įkopti į pilį. O lietuviai pasiryžo bet kam, tik neatiduoti pilies ir nepakliūti į priešo nagus, ypačiai dėl krikščionių tikėjimo, kuriuo taip baisėjosi, jog veikiau norėjo mirti. Šį kartą jie visiškai nežmonišku būdu tai įrodė ir įvykdė”.
Toliau rašoma, kad pilies gynėjai, pamatę, jog negalės atsilaikyti, ryžosi patys palaidoti save ir savo turtus ugnyje, kad tik nereikėtų pasiduoti priešui. Jie viską sudegino, o patys išsižudė. Ilgiausiai kovėsi pilies kunigaikštis Margeris, nepaprastai stiprus karžygys. Tačiau, matydamas, kad ilgai priešintis negalės, „šoko į tamsų rūsį, kur buvo paslėpęs savo žmoną, ir nužudė ją vienu smūgiu. Tada persiskrodė sau pilvą ir, sukritęs šalia žmonos, nelaimingai mirė. Tvirtovė buvo sudeginta”.
***
Ką gi mums šiuo klausimu duoda archeologiniai tyrinėjimai? Senosios pilies liekanos negausios. Mažiausiai jos apčiuopiamos aikštelėje. Kiek žymesni likučiai yra konstatuoti pietinėje aikštelės dalyje. Čia būta pastatų, taip pat turėjusi būti perdirbama geležis — apie tai liudija metalų lydymo krosnies liekanos ir molio cilindrai („sopios”) nuo dumplių vamzdžių. Pavienių radinių surasta ir vakarinėje dalyje. Surastoji keramika rodo, kad pilis egzistavo XIII—XIV a. Tačiau į akis krinta įdomi aplinkybė, būtent ta, kad beveik visai neišliko to laikotarpio kultūrinis sluoksnis. Tiesa, vėlyvesnių statybų didele dalimi jis galėjo būti sunaikintas, tačiau liekanų vis tiktai turėtų būti daugiau.
Todėl savaime siūlosi dvi prielaidos: arba senoji pilis egzistavo labai trumpą laiką ir dėl to nespėjo susidaryti žymesnis kultūrinis sluoksnis, arba pilis buvo slėptuvinio pobūdžio ir naudota tik pavojaus metu, kada į ją subėgdavo apylinkių gyventojai. Antroji prielaida gali būti paremta keliais motyvais. Visų pirma, reikia pažymėti didelę piliakalnio aikštelę. Apskritai, Punios piliakalnis yra vienas didžiausių Lietuvoje. Tyrinėjimai, be to, parodė, jog mažiausiai ketvirtadalis aikštelės yra nuvirtęs su šlaitu žemyn. Pavojaus metu čia galėjo sutilpti didelis žmonių skaičius. Bandomosios perkasos piliakalnio aplinkoje (ypač rytinėje dalyje už pylimo ir griovio) parodė, kad apylinkės buvo tirštai apgyventos, ir būtent čia, piliakalnyje, gyventojai ieškojo apsaugos nuo priešo. Antra vertus, piliakalniai-slėptuvės paprastai nepasižymi radinių gausumu. Tai kaip tik būdinga Punios piliakalnio pačiam žemiausiam kultūrinio sluoksnio horizontui. Didžiausią šio laikotarpio aikštelėje surastų radinių dalį sudaro keramika. Ir tai suprantama. Pavojaus metu pirmiausia būtina pasiimti maisto. Todėl neatsitiktinai piliakalniuose-slėptuvėse pagrindinis radinys yra puodų šukės.
Punios pilis
Tačiau kokio pobūdžio bebūtų senoji Punios pilis, jos būta labai stiprios. Iškalbingiausiai apie tai liudija tyrinėtas pylimas, jo aukšti ir saviti įtvirtinimai. Kaip parodė tyrinėjimai, jie degė net kelis kartus. Tokie didžiuliai pylimo įtvirtinimų gaisrai, kokie yra konstatuoti tyrinėjimų metu, negali būti eilinio nelaimingo atsitikimo išdava. Tai neabejotinai priešo užpuolių padariniai.
E. Šimkūnaitė, tyrusi augalines liekanas, nustatė, jog būta dviejų didelių gaisrų, kuriuos skyrė labai trumpas laiko tarpas. Po pirmojo gaisro sudegę sutvirtinimai labai greit buvo atstatyti, bet ir jie neišvengė naujo gaisro. Kaip matėme, paskutinieji pylimo įtvirtinimai buvo įrengti maždaug 1315—1322 m. laikotarpiu, bet ir jie buvo sunaikinti gaisro. Vadinasi, Punioje įrengta ir kryžiuočių sunaikinta pilis chronologiškai visiškai gali sutapti su, pilėniečių didvyrišku pasipriešinimu ir tragišku jų žuvimu. Atitinka ir kai kurie pilies įrengimo duomenys. Tai, visų pirma, jos įtvirtinimai, pagaliau didžiulė pilies teritorija, galėjusi sutalpinti didelį subėgusiųjų skaičių.
Todėl Punios piliakalnio tyrinėjimai, nors ir neleidžia be išlygų tapatinti šią vietovę su rašytinių šaltinių Pilėnais, bent iš dalies koreguoja istorikų teiginius, jog kryžiuočių puolimai šia kryptimi XIV a. pradžioje nebuvo vykdomi. Nekyla abejonių, kad Punios pilis buvusi įrengta, kovojant su kryžiuočių agresija, nes tik iš jų tuo metu lietuviams grėsė pavojus.
Neabejotinai Punia rašytiniuose šaltiniuose minima 1382 m. Iš to paties Vygando Marburgiečio kronikos sužinome, kad tais metais į Lietuvą įsibrovė trys kryžiuočių kariuomenės, kurių viena patraukė į Birštoną, antroji į Punios žemę (in terra Punow), o trečioji — į Alytų. Kryžiuočiai niokojo kraštą devynias dienas ir grįžo į Prūsiją ,,su nesuskaitomu grobiu”. Greičiausiai, tuo metu galutinai buvo sunaikinti Punios piliakalnio įtvirtinimai. Reikia manyti, kad su šia data baigiasi ir senosios pilies istorija.
Legendos ir padavimai
Pasakojama, jog ant Punios piliakalnio stovėjo kunigaikščio Margirio pilis, vadinta Pilėnais. 1336 m. čia vyko garsusis Pilėnų mūšis. Pilies gynėjai ir gyventojai nutarė verčiau žūti liepsnose nei pasiduoti į nelaisvę. Kryžiuočiams pavyko pralaužti pilies užtvaras. Apgultieji lietuviai, vadovaujami Margirio, matė, kad negalės apsiginti, ryžosi nepaprastam žygiui: pilies viduje sukūrė didelį laužą, į jį sumetė visą savo turtą, po to laužo ugniai atidavė moteris su vaikais ir galiausiai patys pasilaidojo liepsnose. Kai džiūgaudami kryžiuočiai įsiveržė į pilies vidų, norėdami grobti daiktus ir žmones, per dūmus išvydo tik seną vaidilutę, žengiančią į liepsnojantį laužą.
***
Apie piliakalnį yra daug padavimų. Vietos gyventojai pasakoja, kad čia yra požeminių urvų: esą vienas toks ėjęs net po Nemunu ir jungęs čia stovėjusią pilį su kita, buvusia kairėje Nemuno pusėje. Kažkokių požemių esama ir pylime, ypač skersai pylimą einančiame griovyje. Ruošiantis Dainų šventei 1958 metais ir kasant šioje vietoje elektros stulpą, 1,2—1,5 m gilumoje žmonės jutę kažkokį dundesį. Tai jusdavę ir anksčiau čia piliakalnyje gyvenę gyventojai, kasdami bulviarūsius. Esą tokį dundesį galinti sukelti tik žemėse esanti tuštuma.
Kalbama taip pat apie čia esančius rūsius, kuriuose yra išlikusios net vyno statinės.
Vietos gyventojai yra prisirankioję iš šio kalno įvairiausių radinių. Daugiausia tai plytos su išilginiais grioveliais, kokliai ir pinigai. Nemaža monetų yra prisirinkę piliakalnyje gyvenę Sakalauskai. Iš J. Sakalausko parodytų 70 vienetų didžiausią dalį sudaro Jono Kazimiero monetos, viena yra Gustavo Adolfo, viena nepažįstama su 1520 m. data. Tarp jų taip pat nemaža carinių kapeikų ir kt.