Laumės šulinio akmuo

Laumės šulinio akmuo

Laumės šulinio akmuo kitaip dar Laumių akmeniu arba Norulių akmeniu vadinamas, guli Norulių kaimo miške (anksčiau čia buvę Razbainyčios laukai), prie pat senojo vieškelio Gardinas – Merkinė. Keliaujančius tuo keliu dažnai netoli tos vietos apiplėšdavo, todėl ir vadinama Razbainyčia (dešinėje plento Vilnius –Druskininkai pusėje).

Akmuo pilkšvos, su juodom priemaišom spalvos, sueižėjęs, 1,7 x 2,85 m dydžio (pailgas Šiaurės – Pietų kryptimi) granitas, kuris vos kiek aukštesnis už aplinkinį žemės paviršių. Viršuje – netaisyklingos formos, pailga kaip pats akmuo, 1 x 1,38 m dydžio, 26 – 30 cm gylį siekianti įduba, kurios Pietinė kraštinė dailinta, užapvalinta. Joje gali telkšoti didelis kiekis vandens. Tiesa, kitados akmuo, norint jį iškelti arba kaitinti ir skaldyti buvo 30 – 40 cm atstumu aplinkui apkastas, šiandien atrodo tarytum gulėtu duobėje (V. Vaitkevičius).

Legendos ir padavimai

Pasakojama, kad seniau žmonės matydavę laumės pirštus akmeny, čia būdavęs laumių susibūrimas: laumės dvyliktą valandą ateidavo atsigert. O vanduo esantis akmens įdubime buvo laikomas gyvu ir gydančiu, tikėta, kad akmeny yra “rynelė”, kuria vanduo iš žemės rinkdavosi akmens įdubime. Šiuo vandeniu buvo plaunamos akys ir gydomos žaizdos, buvo tikima, kad nusiprausus tuo vandeniu nekibs jokie velniai ar laumės.

Vykinto Vaitkevičiaus knygoje „Dainavos žemės šventvietės” apie Laumės šulinio akmenį užrašytą daugybė pasakojimų, keletas jų:

Tį laumės ateina, kaip dzvyliktų valandų. Ataina laumės vandenio atsigerc tįnai, pasakojo senukės. Prausės, sako, atsimenu, bobulė Razbainyčioj buvo, tai sakydavo, cia laumės ataidavo prauscis. Toj bobulė Razbainyčios, Jezukevičienė tokia, sena buvo, aš kap atikėjau, joj dar buvo.

Sako, jos meldėsi tįnai suvejį, viskų jau tį. Tadu dar ir knygos tokios juodos buvo. Mano dziedukas turėjo knygų juodų tokių, tai kai rašo, ataina dzvylikta valan­da ir aina jau tų knygų skaityc. Kap insiskaito ton knygon, tai paskui žmogus, sako, kap durnas būna. Paskui metė tas knygas jisai.

Tį visokius burtus [iš tų knygų] šnekėdavo, žinote (P. Edvardas Česnulevičius, 86 m., gim. ir gyv. Noru­liuose. U. D. Blažulionytė, 2012 m. – DNP KPA G CD-R 52-1).

Sako, ir sąnariam labai gerai, čia vis, būdavo, vasarą atvažiuoja, vis prie to akmens ir tuo vandeniu prausia­si. Ir ten, žinok, pastoviai yra to vandens. Ir iš kur jis at­siranda, aš net neįsivaizduoju. Dabar mes čia buvom, buvo atvažiavę giminės, tai buvom nuėję prie to akme­nuko, išsėmėm mes jį visą, nu ten buvo visokių brudų. Nu, ir paskui kurią čia dieną eigulys sako, tu įsivaizduo­ji, važiavau aš prie to akmens, sako, atsistojau – pylna vandenio (P. Jezukevičiūtė-Zalanskienė, 60 m., gim. Noruliuose (Razbainyčios vs.). U. D. Blažulonytė, 2012 m. – DNP KPA G CD-R 52-12).