Dirmiškių piliakalnis

Dirmiškių piliakalnis ir pilkapynas – piliakalnis dar vadinamas  Strumpakalniu yra Alytaus rajono savivaldybės teritorijoje, prie Dirmiškių kaimo, miške.

Tai atskira kalva, kurią iš pietų pu­sės supa pelkės, iš kitų pusių – kalvotas miš­ko plotas. Piliakalnis apskrito dubens formos, nes esantį jo viduryje įdubimą aplinkui supa py­limai. Iš šiaurės pusės pylimas 8 m aukš­čio, pietų kryptimi kaskart žemėja, pietų pusėje yra 6 m aukščio. Pylimo viršūnė 6 – 10 m pločio. Piliakalnio įdubimas 4 m gylio, 30 m sker­smens, užima didesnį nei 500 m² plotą. Įdu­bimo dugnas tik 15 m skersmens. Kultūrinio sluoksnio nepastebėta. Visas piliakalnis ap­augęs spygliuotais medžiais.

Apie 1,4 km į pietvakarius nuo kelio Pupasodis-Balksodis, 0,3 km nuo piliakalnio į šiaurės vakarus, Dirmiškių miško kvartale Nr.45, 0,2 km į šiaurės vakarus nuo kvartalinės proskynos, skiriančios kvartalus Nr. 45 ir 46 yra pilkapynas, vadinamas Švedkapiais. Apardytas. Pilkapyne yra apie 13 m skersmens ir 0,5 m aukščio pilkapis su akmenų vainiku, dviejų pilkapių liekanos – akmenų vainikų fragmentai bei dviejų ištirtų pilkapių vietos.

Čia buvusius 2 pilkapius 1988–1989 m. ištyrė Alytaus kraštotyros muziejus (vadovas E. Svetikas). Jų sampilus juosė akmenų vainikai. Vieno pilkapio vainikas su vadinamaisiais priestatais. Rasti dviejų nedegintų mirusiųjų kapai su įkapėmis. Laidota iškastoje duobėje, kurios viršus apkrautas akmenimis ir supiltas sampilas. Įkapės: 2 geležiniai ietigaliai (vienas su užbarzdomis), įtveriamasis peilis, 2 poros pentinų, molinis puodelis. Pilkapiai datuojami III a.-IV a.

Pilkapyne yra 14 apskritų, 2–5 m skersmens ir 0,2-0,5 m aukščio ir viena pailga, 100 m ilgio, 3 m pločio ir 0,5 m aukščio akmenų krūsnis. 1983 m. ištirta (vadovas E. Svetikas) viena apskrita akmenų krūsnis, 1989 m. – pailgosios akmenų krūsnies 200 m² plotas. Manoma, kad jos susidarė įdirbant laukus.

Piliakalnio žvalgomuosius archeologinius tyrimus 1954 m. ir pilkapyno tyrimus 1972 m. atliko Lietuvos istorijos institutas, 1977 m. ir 1989 m. tyrė Mokslinės metodinės kultūros paminklų apsaugos tarybos archeologai. Radinius saugo Lietuvos nacionalinis muziejus ir Alytaus kraštotyros muziejus.

Ne vienas tyrinėjęs piliakalnį pastebėjo, jog jis greičiausiai buvo skirtas ne gynybos, o kulto reikmėms. Legenda pasakoja, kad čia gyvenęs gražus krivis. Įsimylėjęs jis vieną vaidilutę, pasižadėjusią gyventi skaistybėje, ir ją vedęs. Tada ant jų kritusi dievų bausmė ir jie su šventovę įgrimzdę į kalną ir dabar ten gyveną. Iškilsią kartu su šventove pasaulio pabaigoje. Žmonės jiems atminti kalną apsodino rožėmis ir jas vadino piliarožėmis.