Dirmiškių piliakalnis

Dirmiškių piliakalnis

Dirmiškių piliakalnis ir pilkapynas – piliakalnis dar vadinamas  Strumpakalniu yra Alytaus rajono savivaldybės teritorijoje, prie Dirmiškių kaimo, miške.

Tai atskira kalva, kurią iš pietų pu­sės supa pelkės, iš kitų pusių – kalvotas miš­ko plotas. Piliakalnis apskrito dubens formos, nes esantį jo viduryje įdubimą aplinkui supa py­limai. Iš šiaurės pusės pylimas 8 m aukš­čio, pietų kryptimi kaskart žemėja, pietų pusėje yra 6 m aukščio. Pylimo viršūnė 6 – 10 m pločio. Piliakalnio įdubimas 4 m gylio, 30 m sker­smens, užima didesnį nei 500 m² plotą. Įdu­bimo dugnas tik 15 m skersmens. Kultūrinio sluoksnio nepastebėta. Visas piliakalnis ap­augęs spygliuotais medžiais.

Piliakalnio žvalgomuosius archeologinius tyrimus 1954 m. ir pilkapyno tyrimus 1972 m. atliko Lietuvos istorijos institutas, 1977 m. ir 1989 m. tyrė Mokslinės metodinės kultūros paminklų apsaugos tarybos archeologai. Radinius saugo Lietuvos nacionalinis muziejus ir Alytaus kraštotyros muziejus.

Legendos ir padavimai

Ne vienas tyrinėjęs piliakalnį pastebėjo, jog jis greičiausiai buvo skirtas ne gynybos, o kulto reikmėms. Legenda pasakoja, kad čia gyvenęs gražus krivis. Įsimylėjęs jis vieną vaidilutę, pasižadėjusią gyventi skaistybėje, ir ją vedęs. Tada ant jų kritusi dievų bausmė ir jie su šventovę įgrimzdę į kalną ir dabar ten gyveną. Iškilsią kartu su šventove pasaulio pabaigoje. Žmonės jiems atminti kalną apsodino rožėmis ir jas vadino piliarožėmis.

Dirmiškių piliakalnis. Dzūkų šalis. Smėlėtais laukais prisidengus. Išmarginta ežerų, ku­rie savo skaisčiais veidais pavilio­ję dangaus žydrynę, skandino sa­vo gelmėse. Tarp tų ežerų, dar­kydami smėlėtas lygumas ir kur­dami savąjį grožį, draikosi pavie­niui arba į būrius susirinkę kalne­liai ir piliakalniai. Pirmieji gamtos kūriniai, antrieji — žmonių ranku kūryba.

Vienas tokių žmonių kūrinių šiandieną nebeišskiriamas iš gam­tos kūrybos tarpo, yra Dzirmiškių piliakalnis. Kas ir kam jį sukūrė, klausia svetys vietinį senelį, klau­sia vaikas savo tėvą ar žilą diedelį. Ir štai, išgirsta jausmingus, su pa­garba reiškiamus žodžius. Kam ta pagarba, jausmingi žodžiai? Šito nė pats pasakotojas nežino, tik jau čia, kad minint tą vietą, jį apsupa protėvių dvasia ir dažo krūtinę sau tinkamais jausmais.

Krivio kapas

— Tai krivio kapas, — pasigirs­ta tema iš lūpų sekėjo. Ir tęsias toliau paslaptingais, suvargusio dzūko, žodžiais, vieno senovės vi­suomenės vado gyvenimas, darbai ir žmonių padėka.

— Toje vietoje, kur šiandieną piliakalnis niūkso, viršui kurio liepsnodama savo skaistybe, nuo ankstyvo pavasario iki vėlaus ru­dens, rožė nevystanti žydi, kadai­se stovėjo krivio namelis. Jame krivis gyveno.

Tai buvo nepaprastas žmogus, šiandieną tokių jau nebėra. Jo šir­dis mylėjo visus. Jis jautė kiekvie­no sunkiąją dalį ir gerai pažino žmonių vargus, kančias, nes di­džioji jo gyvenimo dalis nuslinko į praeities tolybes. Vien patyrimas jam paliko. Tą patyrimą jungė su įgimta žmonių meile ir stengėsi ne kapams, bet žmonėms atiduoti. Stengėsi ir davė. Tiesė rankas gy­venimo prislėgtiems vargšams ir glaudė prie savo pasenusios krū­tinės, kurioje liepsnojo užuojautos ir vargstančių meilės pilna širdis.

Jei keršto pagauti, supykę pas jį teisybės ieškojo, jo teismu pa­tenkinti buvo: du priešus geriau­siais draugais išlydėdavo. Jei ser­gantys pagalbos prašė, žolelių šim­tus jiems gydyti turėjo ir negailėdamas dalino, kad grąžinti palie­gusiems sveikatą, blėstančioms gy­vybėms naujas jėgas. Jis gydė ne tik ligotą jų kūną, bet ir nuvargu­sią dvasią. O šiaip, kiek visokių reikalų žmonės pas jį turėjo. Jo patarimų klausėsi ir kunigaikščiai, ir bajorai, ir prasti žmoneliai. Tais laikais jis buvo tikras Delfių ora­kulas. Dieną ir naktį prie jo pa­svirusios, kaip ir jis, senatve kvė­puojančios, trobelės eidavo būriai.

Adomonis T. Dzirmiškių piliakalnis (Pagal žmonių padavimą) // Jaunoji karta. – 1932, Nr. 6, p. 110-111