Kauno pilis

Kauno pilis – viena seniausių Lietuvos mūrinių pilių, stovinti Kaune, antrajame pagal dydį šalies mieste. Pilis stovi ant neaukštos kalvos Nemuno ir Neries santakoje. Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėta 1361 m.

Istorija

Jos istorija glaudžiai susijusi su Kauno miesto istorija, bet pilis yra šiek tiek senesnė. Santakos apylinkėse seniausi žmonių gyvenimo pėdsakai siekia X–IX tūkstantmečius prieš mūsų erą. Čia klajojo nedidelės žmonių bendrijos ir medžiojo šiaurės elnius. Praėjo keli tūkstančiai metų, kol žmonės čia pradėjo gyventi sėsliai. Santakos apylinkės nusėtos II–XIII a. piliakalniais, gausu kapinynų, aptinkama ir gyvenviečių. X–XII a. nedidelės gyvenvietės pėdsakų aptikta ir pačios santakos plotuose. Tačiau nei pilies, nei didesnės gyvenvietės dar ilgai nebūta.

Tik XIV a. vidurys atnešė didelių permainų. Lietuvos valstybė kovojo su Vokiečių ordinu ir jo kviečiamais kryžininkais iš Europos. XIV a. Vokiečių ordinas, nukariavęs prūsus, veržėsi į Lietuvą. Viena iš svarbiausių šio veržimosi krypčių buvo panemune į Lietuvos gilumą, todėl Lietuvos valdovai stiprino panemunės pilis, kūrė jų tinklą. Čia stovėjo medinės Kolainių, Veliuonos, Pieštvės (Seredžiaus), Paštuvos, Bisenos ir kitos pilys. Jas kryžiuočiai ne kartą puolė. Vokiečių ordinas panemunėje taip pat statė savo pilis, kurios turėjo būti jų atramos punktais ir kurias lietuviai ne visada suskubdavo greitai sugriauti – Georgenburgą, Bajerburgą, Mergenburgą ir kt. Lietuvių karo su kryžiuočiais veiksmų laukas XIV a. pirmąją pusę nesulaikomai artėjo prie santakos.

Vokiečių ordino heroldas Vygandas Marburgietis savo kronikoje prie 1361 m. datos taip aprašė vieną žvalgomąjį kryžiuočių žygį: „Aukštiesiems pareigūnams įsakius ir leidus, brolis Henrikas iš Šioningeno [išvyko] su prisiųstais jam meistrais išžvalgyti ir nustatyti Kauno pilies ir mūrų storumo, gilumo ir aukštumo ir pastatyti mašinų, sienodaužių ir t. t. bei pranešti tų duomenų magistrui,
nes ateinančią žiemą manė pulti Kauną“. Akivaizdu, kad santakoje, kur dar neseniai buvo nedidelė gyvenvietė, stovėjo mūrinė pilis, kurios vardas buvo Kaunas. 1361 m. data yra įsidėmėtina Kauno istorijoje, nes šis pavadinimas pirmą kartą paminėtas bendraamžių tekstuose.

1361 m. Kauno pilis buvo dar visiškai nauja, gal net nebaigta statyti. Tai buvo Lietuvai būdingo aptvarinio tipo pilis. Ji buvo statoma strategiškai svarbioje vietoje ir turėjo iš vakarų pusės nuo bene
pavojingiausio priešo – kryžiuočių – saugoti valstybės branduolį. XIV a. šeštojo ir septintojo dešimtmečių sandūroje statyta pilis buvo pirmoji mūrinė. Netrukus pastatytos mūrinės Krėvos, Lydos, Medininkų aptvarinės pilys, medinės Eišiškių, Rodūnės pilys, kaip ir Kauno pilis, skirtos valstybės branduoliui apsaugoti.

Kauno pilis buvo labai neparanki Vokiečių ordinui ir 1362 m. pavasarį jis, sukvietęs gausius kryžeivius iš įvairių Europos kraštų ir sutelkęs savo pajėgas, surengė žygį į Nemuno ir Neries santaką. Nemunu laivais ir sausuma pasiekę Kauno apylinkes, kryžiuočiai susirėmė su Kęstučio vadovaujamais lietuviais, išsklaidė juos ir kovo 13 d. pradėjo Kauno pilies apgultį. Ji kelis kartus šturmuota naudojant apgulties mašinas. Pilėnai, vadovaujami Kęstučio sūnaus kunigaikščio Vaidoto, atkakliai gynėsi, išeidavo iš pilies ginti priešpilio bokštų, užvirdavo tiesioginės kirstynės. Vis dėlto šv. Velykų išvakarėse, balandžio 16 d., puolančiųjų daužoma griuvo viena iš pilies sienų – kryžiuočiai įsiveržė į pilį, ir gynėjai neatlaikė. Dauguma žuvo, keliasdešimt pateko į nelaisvę.

Lietuviai neapgynė savo naujojo prie– šakinio gynybos nuo kryžiuočių posto, Kauno pilis virto griuvėsiais. Tai – didelis Vokiečių ordino laimėjimas, jis aprašytas visose to meto Ordino ir Livonijos kronikose, pakliuvo ir į Vokietijos kronikas.

XIV–XV a. sandūroje Lietuvos ir Vokiečių ordino santykiai ėmė normalizuotis. 1404 m. Jogaila ir Vytautas sudarė su Vokiečių ordinu Racionžo taikos sutartį. Nors karai dar nepasibaigė, bet prie Kauno iki 1655 m. kautynių nebuvo. Karus ėmė keisti prekyba. Nors iki 1410 m. Žalgirio pergalės ramybės nebuvo, o Kauno pilis XV a. pirmąjį dešimtmetį atstatyta, 1409 m. joje jau stovėjo 600 karių įgula.

Naujos pilies sienos buvo statomos ant senosios pamatų, storinamos iki 3–3,5 m ir keliamos daugiau negu 10 m. Sienos storinamos platinant pamatus į išorę, nes nenorėta mažinti pilies kiemo. Jame turėjo sutilpti ne tik įgulos gyvenamosios patalpos, sandėliai, bet ir nuolatinis gyvenamasis reprezentacinis pastatas ar pastatai, skirti ne tik Kauno seniūnams, bet ir dažnai į Kauną atvykstantiems Lietuvos valdovams bei įvairiems pasiuntiniams apsistoti. Gyvenimui galėjo būti pritaikytas kuris nors iš pilies sienų bokštų, gal net ne vienas. Jų pilyje buvo keturi. Žinoma, kad pietryčių bokštas buvo apvalus, pietvakarių – keturkampis, abu – keturių aukštų. Baigta statyti pilis pritaikyta atremti naujausią tais laikais sienų griovimo techniką.

Greitai pastatyta pilis XV a. pradžioje nebuvo priešų pulta. Po 1410 m. Žalgirio mūšio Vokiečių ordinas daugiau nežygiavo į Lietuvą. Numanu, kad, praslinkus pavojams, pilimi rūpintasi mažiau, bet XV–XVI a. ji prižiūrima, remontuojama, rūpinamasi jos aplinka. Pamažu menkėjant Kauno pilies gynybinėms funkcijoms, svarbesnės darėsi kitokios jos paskirtys. Čia dažnai įvairius valstybės reikalus spręsdavo Lietuvos valdovai Vytautas ir Jogaila. Ankstyviausia šaltiniuose pažymėta Vytauto apsilankymo Kaune data yra 1384 m. gegužės 24 d., jis nuolat čia lankydavosi vienas arba kartu su Jogaila.

Vytauto įpėdiniai Kauno pilyje lankydavosi vis rečiau, ji virto vieno iš valstybės administracinio-teritorinio vieneto – Kauno seniūnijos (pavieto) – centru. Joje rezidavo Kauno seniūnas, retkarčiais
atvykdavo valdovo dvaras. Viena iš pilies paskirčių tapo kalėjimas bajorams ir karo belaisviams. XVI a. pradžioje joje kalėjo totorių chanas Šich Achmatas, karų su Rusijos valstybe belaisviai, iš jų ir belaisviai, paimti garsiajame 1514 m. Oršos mūšyje.

Pilies gynybinėmis savybėmis buvo susirūpinta XVI a. viduryje, kai brendo ir greitai įsiplieskė karinis konfliktas dėl Livonijos, ruoštasi galimam rusų įsiveržimui. Kaip tik tada išmūryta pietryčių bokštą lanku juosusi žiedinė siena, kurios storis prie pamatų – 4 m., o aukštis – iki 10 m. Tarp bokšto ir šios sienos įrengta patrankų šaudykla.

Bet dėmesys piliai greitai išblėso, ji buvo apleista, XVII a. pirmąjį dešimtmetį Neris paplovė didelę jos dalį (iki 1930 m. upė nunešė apie ⅔ pilies mūrų ir kiemo). Kai 1655 m. Kauną užėmė rusai, o 1662 m. lietuviai jį atsiėmė, kovos pilyje nevyko.

Tokia pilis stovėjo iki 1930 m. Tada, minint tariamą Kauno miesto 900 m. sukaktį, nugriauti pilies kieme stovėję privatūs pastatai, iškuopti grioviai, išvežtos griuvenos. Prasidėjo moksliniai archeologiniai tyrimai (1926 m. – Arkadijus Preisas, 1930 m. – Eduardas Volteris, 1938 m. – A. Virbickas). Pilies tyrimo darbai pratęsti nuo 1954 m. Daugiausia dirbo Karolis Mekas, o XX a. paskutiniais dešimtmečiais – Al– girdas Žalnierius. XX a. šeštąjį dešimtmetį pagal architekto Žibarto Simanavičiaus (Simonaičio) projektą pilies liekanos konservuotos.

Kauno pilies griuvėsiai ir restauruotas pietryčių bokštas dunkso primindami lietuvių kovas su kryžiuočiais, didvyrišką 1362 m. pilies gynimą, joje besilankiusius Lietuvos valdovus.

Dr. Zigmantas Kiaupa

Apie Kauno pilies tyrimus galite paskaityti išsamiame ir iliustruotame straipsnyje „Kauno pilis„.

Padavimai ir legendos

Buvo atsitikimas, kad vienas iš kaimiečių, vežant iš nakties šieną keliu, kuris tiesiasi palei Kauno pilies griuvėsius, buvo sustabdytas kokio tai žmogaus, aprengto kokia tai nepažįstama senovine kariška uniforma. Kariškis užklausė jo, už kiek parduoda šieną, ir susiderėjęs pakvietė važiuoti paskui save. Kaimietis, važiuodamas paskui kariškį, atsidūrė kokioj tai nepažįstamoj vietoj: vidury didelio kiemo prie didžiausių mūrinių arklidžių, kuriose stovėjo daugybė puikių arklių, o prie kiekvieno arklio — po kareivį. Ten vedantis jį kariškis liepė iškrauti šieną į kupetą, taipogi jis perspėjo neliesti stovinčių arklių ir kareivių. Bet kaimietis, grožėdamasis arkliais, neiškentėjo ir paglostė vieną iš jų. Arkliai ir sargyba visa sukruzgėjo ir užklausė kaimiečio, ar šiandien švento Martyno. Bet kaimietis nieko nemanydamas ir nustebęs atsakė, kad ne. Bet tikrai tai buvo švento Martyno diena. Išgirdus sargyba tokį atsakymą baisiausiai sudejavo, ir kariškis, atlydėjęs kaimietį, priėjęs prie jo, pasakė:

— Dėl ko sumelavai? Pilis prakeikta jau prieš daug šimtų metų, ir išvaduoti ją galima tik atsakius arba atlikus darbą, nuskirtą prakeikusių. O dabar už kiekvieną pastangą išvaduoti prakeiktųjų padėtis darosi sunkesnė.

Ir jis pakvietė kaimietį važiuoti paskui savęs. Kai išvedė jį iš kiemo, jisai apsižiūrėjo, kad stovi su tuščiu savo vežimu palei Kauno pilies griuvėsius kartu su priėmusiu jį kariškiu. Sis jam davė saują metalinių sagų. Kaimietis pamanė esąs apgautas. Baisiai įpykęs, pradėjo koliotis ir reikalauti atlyginimo už šieną. Kariškis pasakė:

— Atlyginta tau kuo puikiausiai,— ir žuvo nežinia kur. Kaimietis nustebęs apsidairė, ir iš tikrųjų rankose vieton sagų pasirodė senoviniai Lietuvos auksiniai pinigai.