Mažulonių piliakalnis

Mažulonių piliakalnis

Mažulonių piliakalnis – piliakalnis ir senovinė gyvenvietė į pietvakarius nuo Mažulonių kaimo (Ignalinos seniūnija, Ignalinos rajono savivaldybė), Vėlio ežero rytiniame krante. Pasiekiamas iš plento Ignalina–Ceikiniai pasukus keliu Urviniškė–Senasis Daugėliškis, pavažiavus 1,2 km, gyvenvietė – 1,1 km į šiaurės rytus nuo kelių Ceikiniai-Bėčiūnai ir Naujasis Daugėliškis-Zablatiškė kryžkelės, abipus pastarojo kelio, į pietryčius nuo Vėlio ežero, Ignalinos miškų urėdija, Daugėliškio girininkija, 82 kvartalo vakarinė dalis, Piliakalnio miškas.

Piliakalnis įrengtas Vėlio ežero R krante esančioje atskiroje kalvoje. Aikštelė ovali, pailga R–V kryptimi, 35×26 m dydžio, iš visų pusių juosiama 1,5–2 m aukščio, 14 m pločio pylimo. PR pašlaitėje yra 3 m pločio terasa, kurios išorinis 1,5 m aukščio šlaitas leidžiasi į 8 m pločio, 0,3 m gylio griovį, už kurio supiltas 12 m pločio, 0,5 m aukščio pylimas. Šlaitai – 12–30 (P) m aukščio. Piliakalnį apardė neužkastos 1907–1908 m. tyrinėjimų vietos. Apaugęs lapuočiais medžiais ir krūmais.

1907-1908 m. piliakalnį tyrė Vladimiras Kaširskis, ištirtas daugiau kaip 100 m² plotas, rastas iki 5 m gylio kultūrinis sluoksnis, datuojamas pirmaisiais m. e. amžiais – XIII a. pradžia. Radiniai: pastatų liekanos, žiestos keramikos dirbiniai, įvairūs XI a. – XIII a. ginklai (geležiniai kirviai, peiliai, ietigaliai, strėlių antgaliai), darbo įrankiai (pjautuvai, šiferiniai verpstukai), papuošalai (žalvarinės apykaklės, apyrankės, segės, pakabučiai, apkalėliai), raitelio apranga (žąslai, balnakilpės).

Aplink piliakalnį esančią papėdės gyvenvietę, kurios plotas 3,5 ha, 1988-1989 m. ir 2005 m. tyrė Lietuvos istorijos institutas (vadovas Gintautas Zabiela). Ištirtas 787 m² plotas, rastas 0,1-1,8 m gylio kultūrinis sluoksnis. Radiniai: brūkšniuotosios, lygios, grublėtos ir žiestos keramikos dirbiniai, darbo įrankiai (geležiniai peiliai, pjautuvai, skiltuvai, yla), papuošalai (žalvarinės apyrankės, žiedai, segės, apkalai). Radinius saugo Lietuvos nacionalinis muziejus.

Legendos ir padavimai

Yra sakoma, kad viršūnėj piliakalnio būta bažnyčios, ir todėl apie vidurnaktį girdėt skambant varpus: Un šita kalna senų senovėj stovėja bažnyčia. Taj bažnyčiaj giedadava labai gražiai deivės. Kiekvienas žmogus, eidamas pra šitų kalnų ir bažnyčių, sustodava, užgirdį labai gražiai giedant, paklausyti. Ir kaip tik ilgiau paklausydava, iškart numirdava. Tai tadu visi kunigai pradėja prašyt Dievų, kad ana nueitų skradžiai žemės. Ir per ilgus meldimus, ir keiksmus prasiskyrė žemė ir bažnyčia nuėja skradžiai žemių. Tai dabar tam daikte žinklu prasiskyrimas in dvi puses viršūnes kalna. P. Juozas Baužys, 70 m., gyv. Dūdėniškės k., Ignalinos r. U. E. Jurša, 1927 m. Skelbiama iš: LMD I 619/2.

Kalbama, kad gilioje senovėje nuolat kūrenosi čia ugnis. O žmonės tada ugnies dar neturėjo. Todėl eidavo pasiimti iš čia ugnies. Norint pasiimti ugnies, jos vietoje reikėdavo supilti maišiukus žemės arba ką nors kitą, ir tokiu būdu susipylė piliakalnis.

Seni žmonės pasakoja, kad ant to piliakalnio vaidenas. Seniai, seniai buva un ta kalna bažnyčia. Vienąkart žeme sudrebej pirmaj Velykų dienaj per Mišių i bažnyčia pralekie žemesan, e tam daikti lika skyle, kurian linda tik maža vaiku kūlakas. Kartu vaikas radis tų skylį ažužinklina akmenunkų i unmetie jan. Pa kiek laika užgirda bildesį, lyg geležina sūdan kas stukteli. Un rytojaus rada tų akmeniukų prie skylei viršui. Kas tik meta akmenį tai vis grįžta <…>.

Po kiek laika atsiranda prie skylei raktas nuo bažnyčios, kuri tam daikti prasmega. Kartų diedas parsineše ji nama, tadu jam pasirodie sapni vakietys i saka: – Nunešk raktą i padiek ti, iš kur paimei. Diedas nepaklause ja i rakta nenunešie. Kitųnakt pasirode jam du vokiečiai apsiginklavį i saka: – Parnešk raktų, iš kur paimei, e ne, tai kitųnakt pasmaugsime. Diedas nusgunda i un rytojaus nuneše raktų, iš kur paėmįs. P. Elena Bileišytė, gyv. Palūšės k., Ignalinos r. U. V. Maldžiūnas, 1934 m. Saug. LMD III 117/1.

Buvo baudžiava, gyveno šiuose kraštuose kunigaikštis ir valdiniai supylė tą kalną. Žmonės nešė smėlį maišais, kunigaikštis norėjo statyti pilį. Taip žmonės kalbėjo, o daugiau ten nieko nėra. Nei pamatų, nei kokių akmenų, nieko. Vertimas iš rusų k. U. I. Marmaitė, 1996 m. Saug. LTR 6447/1038