Migonių piliakalnis

Migonių piliakalnis

Address

Migonių piliakalnis. Žemėlapyje pažymėta tiksli piliakalnio vieta.

GPS

54.7323611, 24.2074167

Address

Migonių piliakalnis. Žemėlapyje pažymėta tiksli piliakalnio vieta.

GPS

54.7323611, 24.2074167

Migonių piliakalnis (Kaišiadorių r., Kruonio sen.) yra kairiajame Kruonės upelio (Lapainios dešiniojo intako) krante, kranto aukštumos kyšulyje. Iš upelio pusės piliakalnio šlaitai siekia 16 m aukštį, jo aikštelė nedidelė – vos 9,5 x 16 m dydžio. Iš pietų pusės ją saugo 4 m aukščio pylimas ir griovys. Piliakalnį supa didelė, apie 1,5 ha ploto, senovės gyvenvietė, o netoliese, už 200 m į šiaurės rytus, dešiniajame Kruonės krante, yra pilkapių grupė. Tai – vienas išraiškingiausių archeologinių paminklų kompleksų (piliakalnis, gyvenvietė ir pilkapynas) rytų ir pietryčių Lietuvoje.

Istorija

Visi Migonių archeologiniai paminklai buvo tyrinėjami 1954, 1955 ir 1957 m. Piliakalnyje padarytas pylimo pjūvis ir ištirta beveik visa aikštelė, kurioje aptiktas iki 2,6 – 2,8 m storio kultūrinis sluoksnis (iš viso 180 m² dydžio tyrinėjimų plotas). Užfiksuotos įtvirtinimų liekanos, išskirti keturi pagrindiniai jų įrengimo etapai, paženklinti gaisrų pėdsakų. Gyvenvietėje minėtų ekspedicijų metu ištirtas 480 m² plotas, užfiksuotas 0,2 – 0,5 m storio kultūrinis sluoksnis. Pilkapyne ištirti devyni pilkapiai su akmenų vainikais. Aštuoniuose iš jų aptikta po vieną griautinį kapą su įkapėmis. Visi šie archeologiniai paminklai datuojami III–V amžiumi.

Piliakalnis priklauso vadinamųjų miniatiūrinių piliakalnių grupei. Šios nedidelės, tačiau gerai įtvirtintos kalvos paskirtis nėra visiškai aiški, nors bendri vietovės raidos bruožai didesnių abejonių nekelia. Dabartinę formą piliakalnis įgijo tik vėlyvuoju naudojimo etapu, apie IV–V amžių. Periodiškai tvirtinant pylimą, jo aikštelė kaskart mažėjo, ir piliakalnis virto slėptuve, kurioje, iškilus pavojui, susirinkdavo papėdės gyvenvietėje gyvenusi bendruomenė. Kita nuomonė teigia, kad miniatiūriniai piliakalniai yra besiformuojančio didžiūnų sluoksnio pilaičių vietos. Tiesa, ji nepaneigia nei minėtos Migonių piliakalnio raidos schemos, nei piliakalnio, kaip slėptuvės, funkcijos. Taip pat neatmetama miniatiūrinių piliakalnių sakralinės paskirties versija.

Gynybinis Migonių piliakalnio pobūdis abejonių nekelia, o gaisrų pėdsakai patvirtina, kad pilis išties kelis kartus nukentėjo antpuolių metu. Piliakalnis – slėptuvė visiškai galėjo būti ir diduomenės rezidencija. Tačiau manyti, kad jis turėjo tik vieną siaurą funkciją, būtų pernelyg paprasta. Piliakalnis, kurio įrengimas ir išlaikymas reikalauja didelės jėgų sutelkties, turi tenkinti kiekvieno kolektyvo nario poreikius. Saugumas, nesvarbu, ar užtikrinamas veikiant visiems sutartinai, ar vien elito dėka, tėra vienas iš jų. Kitiems poreikiams – viešojo gyvenimo administravimui, teisingumo priežiūrai, kulto apeigoms ir kt. – piliakalnis taip pat buvo tinkama erdvė. Šios menamos funkcijos nepaneigia gynybinės piliakalnio paskirties, veikiau priešingai – išplečia ją iki
tam tikro socialinio centro – vietos, kuri bendruomenės pasaulėvaizdyje yra visų svarbiausia. Kitaip tariant, piliakalnis galėjo būti ne tik priemonė gintis, bet ir vieta, kurią pačią būtina ginti.

Padavimai ir legendos

Kraštovaizdyje gerai matomas Migonių piliakalnis, matyt, nuo seno kėlė vietos gyventojų susidomėjimą ir žadino jų vaizduotę. Žmonių pasakojimai apie piliakalnį yra įvairūs, deja, užrašinėti epizodiškai ir neišsamiai.

Žvelgiant chronologiškai, seniausių pasakojimų apie Migonių piliakalnį motyvai iki šiol buvo žinomi iš F. Pokrovskio, kuris rėmėsi vietos mokytojo užpildyta anketa:

Apie šį kalną pasakojama, kad jis esąs supiltas karo su švedais metu. Švedai žemę sunešę kepurėmis. Pasak kito pasakojimo, kalną supylę lietuviai, kurie čia pagonybės laikais atlikdavę religines apeigas„.

Šie motyvai išlieka svarbiausi ir vėlesniais metais, varijuoja nežymiai. Pasakojama, kad piliakalnį kepurėmis supylė švedai, nežinomos šalies kareiviai savo žuvusiam vadui, kad čia būta žinyčios ir pagonys degino aukas. Taip pat pasakota, kad piliakalnį supylę lietuvių kariai, kurie vėliau buvę palaidoti Migonių pilkapiuose, kad kalne gyvenanti užburta karalaitė ir pan.

Baltų ornamentai juostoje

PADAVIMAS IŠ E. VOLTERIO RANKRAŠTINIO PALIKIMO

1888 m. E. Volteris atvyko į tuometinius Kruonio ir Žiežmarių valsčius, žvalgė ir aprašė Balceriškių, Buivydonių, Pridotkų, Rokiškių ir Migonių kaimų piliakalnius. Tiesa, šiuos archeologinius paminklus jis laikė pilkapiais.

Migonių piliakalnis minėtų metų liepos 6 dieną buvo aprašytas keturiuose ataskaitos puslapiuose (dviejuose lapuose) rusų kalba su trumpučiais lietuviškais intarpais. Autorius piliakalnį vadina Piltieka (Пильтѣка), ko gero, taip pat kaip ir jo apklausti vietos gyventojai. Tekste pasitaikanti žodžio Piltieka daugiskaita: другiе говорятъ, что эти Пильтѣки были когда-то алтарями [‘Kiti pasakoja, kad šios Piltiekos kadaise buvo altoriai’] verčia manyti, jog Piltieka galėjo reikšti ne vien konkretų paminklą, bet ir apskritai piliakalnį – „supiltą kalną“. Antra vertus, jokiuose kituose šių apylinkių, o ir kitų Lietuvos vietovių pasakojimuose pavadinimas Piltieka nėra aptinkamas, išskyrus paties E. Volterio tais pačiais metais pateiktą Pelekonių piliakalnio (Prienų r.) aprašymą.

Migonių piliakalnio aprašymą E. Volteris pradeda nuo jo padėties apibūdinimo. Detaliai aprašomi nuo piliakalnio atsiveriantys vaizdai, piliakalnio forma, nurodomi įvairūs jo matmenys. Toliau pateikiami seno vietos gyventojo pasakojimai. Juose dažnas žodinės tradicijos motyvas, kad piliakalnis esąs supiltas 1812 m. iš Rusijos besitraukiančių prancūzų karių, kurie jame paslėpę didžiulius turtus. Tačiau pati įdomiausia vieta – E. Volterio aprašymo pradžioje pateiktas padavimas:

…Iš aplinkinių žmonių padavimų girdėjau tik tokius: vienas senis man pasakojo, jog tokios Piltiekos yra supiltos labai senais laikais, kai žemėje gyveno Nojus (Najus). Šioje šalyje tada gyveno pagonys (paganis). Kiekviena jų šeima turėjo savo ypatingą atskirą Piltieką. Ant tos Piltiekos šeimos vyriausiasis taikydavo ir teisdavo besivaržančius ir nuo jos skelbdavo savo nutarimą, kurio jau neatšaukdavo. Kai kas nors iš jo šeimos numirdavo, uždegdavo ant Piliakalnio viršūnės laužą ir jo kūną sudegindavo. Kūno pelenus, jei mirusysis buvęs šaunus, narsus ir naudingas šeimai (bravas, drasus ir naudyngas gentei, gyminei, szeimynai, draugystei kaip sakė senis), pats vyriausias mesdavo į upę, o tada visi dalyvaujantieji gerdavo vandenį, kad atmintų jį ir kad mirusiojo narsa pereitų į likusiuosius. O jeigu mirdavo negeras žmogus, užsitraukęs gėdą kokiu nors nusižengimu, tai, sudeginę kūną, jo pelenus išbarstydavo pavėjui.

Tas pats senis, man atkakliai klausinėjant, pasakė: „Kiti pasakoja, jog šios Piltiekos kadaise buvo altoriai; ant jų atnašaudavo stabams dievams (bałvonams) aukas ir netgi žmones degindavo, bet ar tai tiesa, ar ne, nežinoma.“

Apie Migonių Piltieką yra paplitęs dar toks padavimas. Kad ši Piltieka yra supilta 1812 m. karo metu prancūzų, jiems bėgant iš Rusijos. Esą šiame kalne yra prancūzų paslėpti milžiniški turtai, kurių jie nenorėjo palikti rusams; slėpdami juos, prakeikė taip, kad dabar niekas negali jais pasinaudoti, išskyrus tikrą prancūzą (tikro prancuzo). Tokių kalbų priežastimi, matyt, tapo tai, jog esą, kaip man pasakojo, prieš 2–3 metus prie Mi- gonių kaimo atvažiavo du nepažįstamieji ir patraukė tiesiai prie šio Piliakalnio. Niekas iš migoniečių jų nelydėjo, o tik jiems išvykus po kelių dienų piemenys pastebėjo, kad kalno viršūnėje kasta. Užlipę ant kalno jie rado duobę, iš kurios, atrodė, buvo ištraukti keli į statinaitę panašūs puodai.

0 0 balsai
Įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
0 Comments
Žiūrėti visus komentarus
View all comments
0
Norėtųsi jūsų minčių, pakomentuokite.x
()
x