Lakinskų piliakalnis

Lakinskų piliakalnis

Adresas

Lakinskų piliakalnis. Žemėlapyje pažymėta tiksli piliakalnio vieta.

GPS

54.4240278, 23.3148611

Adresas

Lakinskų piliakalnis. Žemėlapyje pažymėta tiksli piliakalnio vieta.

GPS

54.4240278, 23.3148611

Lakinskų piliakalnis su gyvenviete – piliakalnis ir gyvenvietė Marijampolės savivaldybės teritorijoje, į šiaurės vakarus nuo Lakinskų, Liudvinavo seniūnija. Pasiekiamas iš plento Marijampolė – Kalvarija, Jungėnuose pasukus link geležinkelio tilto per Šešupę, bėgiais perėjus tiltą, dar 200 m į kairę – yra už senvagės dešinėje, į pietryčius nuo takelio.

Piliakalnis įrengtas Šešupės dešiniojo kranto aukštumos kyšulyje. Šlaitai statūs, 8-16 m aukščio. Aikštelė trikampė, pailga šiaurės vakarų – pietryčių kryptimi, 60 m ilgio, 24 m pločio pietryčių gale. Jos pietryčių krašte supiltas 71 m ilgio, 4 m aukščio, 21 m pločio pylimas, už kurio iškastas 20 m pločio, 1 m gylio griovys. Šio pylimo 0,5 m aukščio, 6 m pločio galas juosia aikštelės R kraštą. Šiaurės vakarų aikštelės gale supiltas 1,5 m aukščio, 11 m pločio pylimas. Aikštelės viduryje guli akmuo su vadinamaja žmogaus pėda, kurį išgarsino Jonas Basanavičius.

Aikštelės pietvakarių pusė nuplauta, jos pietrytinę dalį apardė čia apie 1964 m. įrengta šokių aikštelė, pylimą –­ duobės. Piliakalnis apaugęs lapuočiais medžiais (daugiau vakarinėje dalyje).

Pietrytinėje piliakalnio papėdėje, 3 ha plote yra papėdės gyvenvietė, kurioje rasta brūkšniuotos ir grublėtos keramikos.

Piliakalnis datuojamas I tūkstantmečiu – XIII a. 1954 m. piliakalnį žvalgė Istorijos institutas. Radinius saugo Lietuvos nacionalinis muziejus.

J. Totoraičio surinktoje medžiagoje apie Lakinskių piliakalnį rašoma:

Švikštė buvus pirkliu deivė. Jos akmeninis stovylas dvejų metu kūdykėlio didumo stovėjęs ant Lakinsku dvarelio pi­liakalnio, Kalvarijos parapijoje. Ji buvus laimes deivė parduo­dant, perkant, ištekant už vyro. Degindavę jai pirmutinį gyvulį vidurvasaryje, rugpjūčio mėnesyje. Dalis Prienų, Šila­voto, Grūdeliu, Daukšių par. ir, pradėjus nuo Balbieriškio ligi Seinų, visi dzūkai visai neužsimiršę senovės burto, parduodami kokį gyvulį ir dabar ranka braukia priešais šerstį, tardami: „Švikšč“, kad iš jų namu parduodamojo gyvulio veislė nei­šeitu. 1874 m. Sunskų vaitas, Gurevičius, Kalvarijoje pirko arklį per šv. Jono mugę nuo vieno dzūko nuo Rudaminos ir sugėrė geras magaryčias. Ale dzūkas, neiškęsdamas, pabrau­kė priešais plaukus ant parduotojo gyvulio nugaros ir pasakė: „švikšč“! Pirkėjui paklausus, kas tai yra, dzūkas pasisakė, taip daręs, kad veislė neišeitu. Pirkėjas davė jam už tai į žandą, o dzūkas už tą kirtį padavė Gurevičių teisman.

Palikite atsiliepimą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *