Lakinskų piliakalnis

Lakinskų piliakalnis su gyvenviete – piliakalnis ir gyvenvietė Marijampolės savivaldybės teritorijoje, į šiaurės vakarus nuo Lakinskų, Liudvinavo seniūnija. Pasiekiamas iš plento Marijampolė – Kalvarija, Jungėnuose pasukus link geležinkelio tilto per Šešupę, bėgiais perėjus tiltą, dar 200 m į kairę – yra už senvagės dešinėje, į pietryčius nuo takelio.

Piliakalnis įrengtas Šešupės dešiniojo kranto aukštumos kyšulyje. Šlaitai statūs, 8-16 m aukščio. Aikštelė trikampė, pailga šiaurės vakarų – pietryčių kryptimi, 60 m ilgio, 24 m pločio pietryčių gale. Jos pietryčių krašte supiltas 71 m ilgio, 4 m aukščio, 21 m pločio pylimas, už kurio iškastas 20 m pločio, 1 m gylio griovys. Šio pylimo 0,5 m aukščio, 6 m pločio galas juosia aikštelės R kraštą. Šiaurės vakarų aikštelės gale supiltas 1,5 m aukščio, 11 m pločio pylimas. Aikštelės viduryje guli akmuo su vadinamaja žmogaus pėda, kurį išgarsino Jonas Basanavičius.

Aikštelės pietvakarių pusė nuplauta, jos pietrytinę dalį apardė čia apie 1964 m. įrengta šokių aikštelė, pylimą –­ duobės. Piliakalnis apaugęs lapuočiais medžiais (daugiau vakarinėje dalyje).

Pietrytinėje piliakalnio papėdėje, 3 ha plote yra papėdės gyvenvietė, kurioje rasta brūkšniuotos ir grublėtos keramikos.

Piliakalnis datuojamas I tūkstantmečiu – XIII a. 1954 m. piliakalnį žvalgė Istorijos institutas. Radinius saugo Lietuvos nacionalinis muziejus.

J. Totoraičio surinktoje medžiagoje apie Lakinskių piliakalnį rašoma:

Švikštė buvus pirkliu deivė. Jos akmeninis stovylas dvejų metu kūdykėlio didumo stovėjęs ant Lakinsku dvarelio pi­liakalnio, Kalvarijos parapijoje. Ji buvus laimes deivė parduo­dant, perkant, ištekant už vyro. Degindavę jai pirmutinį gyvulį vidurvasaryje, rugpjūčio mėnesyje. Dalis Prienų, Šila­voto, Grūdeliu, Daukšių par. ir, pradėjus nuo Balbieriškio ligi Seinų, visi dzūkai visai neužsimiršę senovės burto, parduodami kokį gyvulį ir dabar ranka braukia priešais šerstį, tardami: „Švikšč“, kad iš jų namu parduodamojo gyvulio veislė nei­šeitu. 1874 m. Sunskų vaitas, Gurevičius, Kalvarijoje pirko arklį per šv. Jono mugę nuo vieno dzūko nuo Rudaminos ir sugėrė geras magaryčias. Ale dzūkas, neiškęsdamas, pabrau­kė priešais plaukus ant parduotojo gyvulio nugaros ir pasakė: „švikšč“! Pirkėjui paklausus, kas tai yra, dzūkas pasisakė, taip daręs, kad veislė neišeitu. Pirkėjas davė jam už tai į žandą, o dzūkas už tą kirtį padavė Gurevičių teisman.

***

Pasakoja, kad ten tokia ola buvo. Ten numeta akmenuką, tai skambteli. Paskui kas ten norėjo tą piliakalnį kasti, pinigus atkasti, tai visi susižeidė. Tai paskui norėjo Aleksa kareivius samdyti, bet paskui vėl susitarė, kad tegu bus kaip yra. Tai ten mato, kad kas sėdi kur, tai kokią knygą skaito, tai vėl gyvulys eina į vieną šoną, tai vėl atbulas eina kaip vėžys… P. M. Česnulienė, 61 m. U. B. Kerbelytė, 1962 m. Saug. LTR 3517/314. Skelbiama iš: Žemės atmintis. Lietuvių liaudies padavimai. Parengė B. Kerbelytė. Vilnius, 1999, p. 210.

***

Kalbėdavo kap pirmiau – to pono dukterys, ponaitės, pačios eidavo baltai apsirengę su žvakidėm, tai sakydavo, kad vaidinasi tada naktį. Dabar tos kalbos išnyksta. Pirmiau tų visokių kalbų buvo. Pirmiau ir velnių matydavom, o dabar nieko jau nėr. P. Ona Čekanavičienė, 38 m., gyv. Lakinskų k., Marijampolės r. U. B. Kerbelytė, 1962 m. Saug. LTR 3517/318

***

Senų senovėje, jau daug metų, šimtai metų praėjo, būk tai bažnyčia buvo baudžiavų metais. Taip užpylė baudžiauninkai žemėm, tai slėptuvės buvo. Ir, sako, kad ten būk skylė kokia tai buvo. Žinote, tai akmenuką įmeti – nuskamba, nuskamba, nuskamba, kaži kur ir atsitrenkimo negirdėt. Ir radom plytgalių, ir žmonės šneka, kad bažnyčia užgriauta nuo senų senovės. O tikriausiai kas ten yra vidury, tai nieks netyrė ir nieks neištyrė, o nuo senų senovės šneka, kad bažnyčia. Ir ten buvo toki du akmenys, tai nurita an žemės žemai, ir randa vis an viršaus. Tai šnekta buvo nuo senų senovės, o ar taip buvo, ar nebuvo, bet taip šneka. Skylė, kai[p] ranka lįstų, tai turbūt ciaglų, plytų, bet dabar užslinkę, užtrempta, užmindžiota. Būdavo, sako, vaidinas. Vaikšto baltais drabužiais apsirengę, išeina du koki – vyras ir moteris – ir vaikšto. Man sako: „Tu vėlai ten nevaikščiok, ba išeina du ponai ir vaikšto“. Bet aš nemačiau, tik šnekėdavo. Tai baisu, kap žmonės vaikšto ir dingsta nežinia kur. Tai nabašnykas Aleksa, būdavo, išsišneka. O aš čia išgyvenau 42 metus dvare, o dabar 22 kaip an kaimo, tai išsiklausiau, o taip daugiau ypatingo tai nežinau. P. Antanas Kilinskas, 70 m., gyv. Lakinskų k., Marijampolės r. U. B. Kerbelytė, 1962 m. Saug. LTR 3517/320. Pirmiau, sako, nueina į šokį, šokina kokie ponaičiai, su kepeliušais. Kap iššvinta, tai kokios lazdos jų vietoje. O dabar to nėra. P. Ona Čekanavičienė, 38 m., gyv. Lakinskų k., Marijampolės r. U. B. Kerbelytė, 1962 m. Saug. LTR 3517/319.