Raigardo slėnis

Raigardo slėnis – 5 km į pietus nuo Druskininkų Nemuno dešinio kranto slėnis: rytų pakraštys ir jo šlaitas – kraštovaizdžio draustinis su didžiausiu Lietuvoje sufoziniu cirku. Bendras slėnio plotas 14 km², ilgis (iš vakarų į rytus) – 5 km, plotis – 4 km. Salpinės pievos, terasų liekanos, apaugusios pušynais, pelkė (4,26 km²). Per slėnį teka Kubilnyčia. Atsirado maždaug prieš 5000 metų, didėjant ir stumiantis į dešinę Nemuno upės vingiui. Nemunas slėnyje paliko keletą senvagių, kuriose yra du ežerai: Dvarnas prie Pervalkos ir Nemunykštis prie Švendubrės.

Istorija

Šiurkščiai graži ir vaiski gamta įaugo į Dai­navos šalies žmonių buitį ir sąmonę, kaip ir pats Nemunas – į jų gyvenimą. Nuo amžių nešė Nemunas gyvybę Dzūkijos smėlynams, matė šių nuoširdžių žmonių vargą ir džiaugs­mus, tik nemokėjo jų paguosti. O kad prabil­tų slėpiningas Raigardo slėnis! Jis paporintų, kaip du šimtmečius šias apylinkes puldinėjo kraugeriai kryžiuočiai, kaip vėliau Raigardo raistai slėpdavo ponų persekiojamus bau­džiauninkus.

Plačiau apie Raigardo slėnį skaitykite straipsnyje „Ten kur Raigardas prasmego„.

Padavimai ir legendos

Pasakojama, kad slėnio vietoje kadaise buvo turtingas miestas, kurio gyventojai mėgo lėbauti ir tuo užrūstino Perkūną. Dėl to miestas sugriuvo ir prasmego skradžiai žemėn su visais gyventojais. Nuo to laiko žemėje skamba prakeiktųjų varpas – jie ieško, bet neranda išėjimo iš požemio karalystės. Tas išėjimas yra užverstas Velnio akmeniu slėnio pakraštyje, prie Švendubrės. Sūrūs Druskininkų vandenys – tai pasmerktųjų ašaros.

Po akmeniu esama urvo, kuriuo Joninių naktį du Lipliūnų vyru­kai prasigavę iki paties jau nugrimzdusio Raigardo miesto.

Vietovardis kilo nuo žodžių „raistas“ ir „gardas“ (miestas) junginio.