Šventaragio slėnis
Šventaragio slėnis
Šventaragio slėnis
Address
Šventaragio slėnis. Žemėlapyje pažymėta apytikslė istoriniuose šaltiniuose minimo slėnio vieta.
GPS
54.68880388373, 25.292512178421
Šventaragio slėnis – slėnis Vilniuje prie Neries ir Vilnios santakos. Pagal Lietuvos metraštį toje vietoje buvo deginami Lietuvos didžiųjų kunigaikščių palaikai. Pasak legendos, šią laidojimo tradiciją pradėjęs valdovas Šventaragis, kurio palaikai sudeginti XIII a.
Po senosios Vilniaus katedros liekanomis rasta XI–XIII a. aukojimo vietų.
Istorija
Šventaragio slėnio legendos buvo perpasakojamos vėlesnių istorikų, tarp jų Motiejaus Stryjkovskio ir Teodoro Narbuto, ir tapo labai populiariomis. 1582 m. išleistame darbe M. Stryjkovskis pridėjo, kad slėnyje buvo Perkūno šventykla, buvo deginama amžinoji ugnis, o toje vietoje vėliau pastatyta Vilniaus katedra. T. Narbutas, remdamasis Rivijaus kronika, net pateikė šventyklos išmatavimus ir joje atliekamų ritualų aprašymą. Iš tų aprašymų daryta išvada, kad Šventaragio slėnis pagoniškoje Lietuvoje buvęs svarbus kulto centras – čia stovėjusi šventykla Perkūnui, degė amžinoji ugnis, buvo atliekamos įvairios apeigos.
Akademinė diskusija apie tai, ar legendos susijusios su realia Vilniuje buvusia pagonių šventykla, tebesitęsia. Pagonių šventykla, kuri buvo sugriauta ir vietoje jos pastatyta katalikų bažnyčia, minima 1388 m. popiežiaus Urbono VI bulėje.
Padavimai ir legendos
Kunigaikštis Šventaragis (priklausęs legendinei Palemono dinastijai) pasirinko gražią vietą slėnyje, Neries ir Vilnios santakoje ir nurodė savo sūnui Skirmantui pastatyti ten šventyklą, kurioje jis po mirties turėsiąs būti sudegintas. Jis taip pat nurodė čia deginti Lietuvos kunigaikščių ir didikų palaikus. Po daugelio metų didysis kunigaikštis Gediminas medžiojo ir sustojo slėnyje. Čia jam prisisapnavo staugiantis Geležinis Vilkas, o žynys Lizdeika sapną paaiškino kaip ženklą, kad čia Gediminas pastatys Lietuvos sostinę. Taip Gediminas tapo Vilniaus įkūrėju.
Daugiau legendų apie Šventaragio slėnį, skaitykite straipsnyje „Šventaragio slėnis – Vilniaus miesto lopšys„.
PERKŪNO ŽINYČIA
Kai kryžiuočiai, pasinaudoję suirute, kuri karaliui Mindaugui žuvus įsigalėjo Lietuvoje, kelis kartus sunaikino šventąsias romuvas prie Nevėžio ir Dubysos, kunigaikštis Šventaragis sumanęs pastatyti didžiulę dievaičio Perkūno garbei žinyčią Neries ir Vilnios santakoj. Tos vietos kunigaikščiui buvusios žinomos dar iš jaunų dienų, nes tada ten medžiodavęs. Taurakalnio slėny (dabar Pilies kalnas) kunigaikštis Šventaragis pastatęs Šventyklą, atvežęs čionai iš Palangos rūstaus dievaičio Perkūno statulą ir sukūręs prieš ją šventąją ugnį, ją saugoję vaidilos ir šventosios mergelės vaidilutės. Už šventyklos paskyręs vietą kunigaikščių kūnams deginti. Kunigaikščiui Šventaragiui mirus, jo sūnus Gerimantas, vykdydamas tėvo valią, iškirtęs šimtametį ąžuolyną, padaręs didelę aikštę, paaukojęs dievams daugybę žvėrių ir Lietuvos didikų ir bajorų akivaizdoje ant milžiniško laužo sudeginęs savo tėvo kunigaikščio Šventaragio kūną. Sekant sentėvių papročiais, kunigaikštis buvęs sudegintas su puikiausiais šarvais ir ginklais, su gražiausiais apdarais. Kartu su kunigaikščiu buvę sudeginti jo medžiokliniai šunes, vanagas, sakalas, žirgas ir tarnas.
Priešais šventyklą buvęs pastatytas neaukštas apskritas bokštas, iš jo krivės skelbdavę žmonėms dievų valią ir sekdavę saulės ir žvaigždžių takus.
Būdami stabmeldžiai, senovės lietuviai buvę prietaringi, tikėję burtais ir nieko nepradėdavę nepasitarę su burtininkais, burtininkėmis, kerėtojais ir dievų valios skelbėjais, kurių tuomet Lietuvoje daugybės būta. Vieni jų burdavę iš vandens putų, kiti iš dūmų, druskos, vaško, paukščių skridimo, vėjo linkmės ir iš kitų gamtos reiškinių.
Tai ir kunigaikštis Šventaragis. 96 metų senelis, pamaldus ir tikįs burtais, pradėdamas statyti Perkūno šventyklą, sumanęs pasitarti su žyne.
Kunigaikštis žinojęs žynę Burinimę, gyvenusią tuomet Žemaičiuose, Nemuno žemupy. Pasiuntęs pas ją kunigaikštis Šventaragis šešis rimtus senius su gausiomis ir brangiomis dovanomis, norėdamas patirti, kokia bus statomos šventyklos ateitis.
Sumani burtininkė, padariusi keletą bintų, pranašavusi, kad šventykla tol tęsėsianti, kol lietuviai būsią stabmeldžiai. Burtininkė įsakius padaryti ir nuvežti kunigaikščiui Šventaragiui 122 plytas su išrašytais jose įvairiais ženklais, kurie turėję reikšti gerus ir blogus metus. Paskutinėj plytoj buvęs išraižytas kryžiaus ženklas su dviem skersiniais. Tai buvęs spėjimas. kad kai ateisianti to ženklo eilė, krikščionys išnaikinsią stabmeldystę ir pačią šventyklą sugriausią. Kunigaikštis tas plytas liepęs įmūryti pietų pusėje.
Burtininkės pranašavimai išsipildę, nes po 122 metų Jogaila, parsidavęs lenkams, pats buvo pakrištytas ir įsakė pakrikštyti visus lietuvius, sugriovė šventyklą, o ant jos pamatų pastatė katedros bažnyčią. Kryžius su dviem skersiniais ženklais nuo to laiko pradėta vartoti Vyties raitelio skyde, ir tat reiškę, kad krikščionys nuveikė stabmeldžius.
Užrašyta Narbuto
Po didžiuoju Vilniaus bazilikos altorium ir šiandien dar tebėra tas pats aukuras, ant kurio senovėje degė šventoji lietuvių ugnis.