Rasos

Rasos – Vilniaus miesto dalis, esanti į pietryčius nuo Senamiesčio (nuo jo skiria Vilniaus–Daugpilio geležinkelis). Rytuose ribojasi su Ribiškėmis, pietuose – su Liepkalniu, vakaruose – su Naujininkais, šiaurės rytuose – su Markučiais. Kitapus geležinkelio yra atskiras gyvenamųjų namų kvartalas – Rasų kolonija.

Paviršius kalvotas (Rasų-Ribiškių kalvynas), rytinė pusė miškinga, patenka į Pavilnių regioninį parką. Būdingi privatūs mūriniai namai. Prie Rasų dažnai priskiriami pietrytiniai Senamiesčio ir Paupio pakraščiai su Vilniaus Švč. Jėzaus Širdies bažnyčia, Misionierių bažnyčia, Gailestingojo Jėzaus Seserų kongregacijos Vilniaus namais (vienuolynu), M. Marcinkevičiaus ligoninės Subačiaus filialu (buvusiu misionierių vienuolynu), Vilniaus pataisos namais.

Rasos šaltiniuose minimos nuo XVI a. Tuo metu tai buvo Vilniaus priemiestis, užėmęs didesnę teritoriją ir siekęs Aušros vartus. Nenustatytoje vietoje stovėjo Šv. Jurgio cerkvė. 1769 m. pradėtos steigti Rasų kapinės. 1860 m. Rasų šiauriniu pakraščiu nutiestas Peterburgo–Varšuvos geležinkelis. Prie geležinkelio XIX a. 2 pusėje įsikūrusiame restorane „Geležinė pirkelė“ rinkdavosi Vilniaus visuomenės veikėjai, iš čia jie palydėdavo traukiniais į Sibirą vežamus politinius kalinius ir tremtinius.

Anot A . H. Kirkoro, XIX a. viduryje vilniečiai čia rinkdavosi švęsti vasaros saulėgrįžos šventės – Rasų. „Kalvų apsupta, didingų ąžuolų ir beržų svyruoklių apgaubtame slėnyje, Vilniaus gyventojai rengdavo šias iškilmes. Birželio 23-iosios vakarą čia susirinkdavo lietuvių ir lietuvaičių minios, sukraudavo malkų rietuves, užkurdavo laužus ir šokdami aplinkui ar šokinėdami per juos vaišindavosi, linksmindavosi, aukodavo deivei baltus gaidžius, o merginos giedodavo deivės garbei giesmes dažnai kartodamos priedainį: „Lada, Lada, Lada, didi mūsų deive“ (vert. pagal: Kirkoras A. H., 1991). „Vilniuje švento Jono vaikštynės yra plačiai žinomos pavadinimu eiti į Rasas, kur žaidžiama iki saulės tekėjimo. [Pst.:] Rasos Vilniuje yra giraitė už Misionierių parapijos kapinių. Tenai Švento Jono Krikštytojo dieną skuba ne tiktai prastuomenė, Vytauto sostinės darbininkai ir amatininkai, prisiminti Lizdeikos laikų, bet ir aukštesnioji klasė eina pasižiūrėti į savo šeimynykščių apeigas, bet su tokiu nusiteikimu, su kokiu eitų žiūrėti dramblio arba šiaurės lokio“ (vert. pagal: Jucevičius L. A., 1956). „Nuo pagonybės laikų žmonės Rasose renkasi per Šv. Joną, o jeigu lyja lietus, – kiek vėliau, kad rastų paparčio žiedą, teikiantį laimę“ (prieš 1866 m., pagal: Kosman M., 1994).

Vietovardis Rasos (tiksliau – Rasa) dokumentuose pasirodė XVI a. (Kosman M., 1994). Nuo XVIII a. jis fiksuojamas ir čia buvusio dvaro pavadinime (plg.: „Imventarz dworu za Ostrą Bramą na Rosie będącego“, 1756 m. – LIA). Palyginus XVTII-XIX a. sandūros ir X X a. duomenis aiškėja, kad Rasa, matyt, buvo vadinamas nemažas mišku apaugusių kalvų masyvas. Šiuo metu geriausiai žinomas Rasų kapinių rajonas, tačiau 1801 m. braižytame plane nurodytas Rasos aklagatvis (Zaulek zwany Rosa – LŽ) byloja, jog Rasomis pagrįstai gali būti laikoma didelė miesto dalis abipus ir tolyn į šalis nuo dabartinės Rasų gatvės.

Anot J. Jurkšto (1985), Rasos pavadinimo kilmės klausimas (vasaros saulėgrįžos šventės vieta ar upelis) yra atviras. Vis dėlto analogiškai vadinamos Rytų Lietuvos vietovės (pvz., Rasokalnis, Molėtų r., Rusakalnis (<Rasakalnis), Trakų r.) labiau verčia Vilniaus Rasos vietovardį sieti su viena ar keletu aukštumų, kuriose buvo švenčiamos Rasos. Duomenys apie švento Jono akmenį, atsidūrusį XIX a. įkurtų Rasų kapinių teritorijoje (T 14), šią prielaidą sutvirtina (V. Vaitkevičius).