Dieveniškių Mokas

Dieveniškių Mokas, Generolas Mokas – apeiginis akmuo Šalčininkų rajono savivaldybės teritorijoje, Dieveniškių pilkapyne, apie 0,6 km į rytus nuo Šaltinių kaimo, 160 m į šiaurę nuo kelio 3924 Šadžiūnai–Dieveniškės–Švedų miškas.

Dieveniškių Mokas – netaisyklingo keturkampio stulpo formos akmuo, kraštinių ilgiai prie pagrindo 100, 80, 60 ir 90 cm, aukštis 1,6 m. Rastas per 1951 m. archeologijos ekspediciją prie VI–VII a. pilkapio. Pasak padavimų, po akmeniu palaidotas senis (ar generolas) Mokas. Dieveniškių Mokas priskiriamas Lietuvos pietinėje dalyje ir Baltarusijos šiaurės vakaruose paplitusių stulpo formos apeiginių akmenų grupei, būdingai jotvingių I tūkstantmečio vidurio laidojimo paminklams. Prie akmens buvo ieškoma lobių.

Akmuo Mokas

Iki mūsų dienų paplitusios liaudies tra­dicijos, kada burtininkais ir žyniais  laikomi ne žmo­nės, bet nebyliai akmenys, ir žmonės su įvairiais savo reikalais kreipiasi į juos, laukia jų užtarimo ir pa­galbos. Nors tokių stebuklingų akmenų žynių bei burtininkų ir ne daug jau beturime. Daugis žmonių jau visai netiki į jų galią ir apie akmenų žynių galią dažniausiai tik padavimuose kalba. Tačiau kai kur žmonės paslapčiomis dar ir dabar į tokius akmenis kreipiasi ir jų užtarimo bei pagalbos prašo.

Tokie dar užsilikę pas mus akmenys žyniai bei burtininkai ir jų pagalbos ieškojimo tradicijos yra la­bai tolimų praeities laikų liekanos. Tuo būdu tie akmenys yra įdomūs praeities paminklai, kurie gy­vai pažymi mums apie vieną žmonijos, o kartu ir lie­tuvių išgyventą ir dabar jau visai pamirštą dvasinio gyvenimo laikotarpį.

Mokai yra gyvi liudininkai tų lai­kų, iš kurių neturime rašto, nes tais laikais rašto visai nebuvo. Tokiu bū­du archeologiniai duomenys tvirtina, kad vidutiniame neolite, t. y. apie 2000 m. pr. Kr., Lietuvoje apsigy­veno indoeuropėnų tauta. Su Mokais siejamos tradicijos ir padavimai tik­rai galėjo būti iš kartos į kartą per­duotos ir iki mūsų dienų išlaiky­tos. Pirmieji šio krašto indoeuropėnai, nors ir plėtė mūsų krašte žem­dirbystę ir gyvulininkystę, tačiau la­biau iš medžioklės ir žvejybos gyve­no. Savo medžiaginiu gyvenimu buvo visai panašūs į dar neseniai gyvenu­sias pirmykščios kultūros tautas.