Užkeikta merga

Užkeikta merga arba Akmens Nuotakos akmuo – riedulys Varėnos rajono savivaldybės teritorijoje, Akmenio kaime, prie senkelio Varėna-Valkininkai.

Iš šios istorinių akmenų grupės Dainavos krašte plačiausiai yra pagarsėjęs Akmens vienkiemio (Sakėnų ap., Varėnos raj.) akmuo, esantis 200 m nuo dar XVIII a. pastatytos bažnytėlės, kelio į Valkininkus dešinėje pusėje, netoli Merkio upės. Ak­muo yra pilko granito, keturkampės piramidės formos, 1,15 m aukščio, 65 x 65 cm prie pamato, viršūnėje — 45 x 45 joje yra įstatytas nedidelis geležinis kaimo kalvio darbo kry­žius, o šalia jo — iškaltas 8 cm skersmens ir 5 cm gylio du­benėlis. Akmuo aptvertas medine tvorele ir apsodintas keliais medeliais.

Liaudis tikėjo, kad ak­muo yra stebuklingas, tu­ri gydomosios galios. De­šimtajame penktadienyje po Velykų prie jo rink­davosi daug žmonių, ypač moterų. Jie eidavo aplin­kui akmenį ir į bažnytėlę keliaklupsčia, tikėdami, kad po to sergantieji ga­lį staiga pasveikti.

Pasakojama, kad šis akmuo yra atsiradęs ste­buklingu būdu. Tai esan­ti suakmenėjusi merga, kuri, tėvų tekinama už nemylimo vyro, važiuo­dama į bažnyčią jungtu­vių, verkusi ir keikusi sa­vo likimą: „Geriau aš ak­meniu šalia kelio pavirtu­si stovėčiau, negu su ne­mylimu vyru gyvenčiau”.

Už priešinimąsi tėvų valiai dievas nubaudęs mergą ir pa­vertęs ją akmeniu. Kalbama, kad dar neseniai ant akmens buvę žymu nuotakos kaspinai, o per jo šaltą krūtinę riedėjusios stambios ašaros ir kartais būdavę girdėti sunkūs dejavimai. Bet dabar jau akmuo stovi nebylus, nedejuoja ir neverkia.

Kitas šio padavimo variantas teigia, kad merga prieš tėvų valią slaptai tekėjusi už mylimo neturtingo jaunuolio ir juodu jau važiavę į bažnyčią jungtuvių. Sužinoję apie tai, tėvai pra­keikę savo dukterį, ir ji suakmenėjusi.

Kodėl akmuo vadinamas stebuklingu, niekas tikrai pasakyti negali. Archeologas V. Sukevičius XX amžiaus pradžioje yra už­rašęs apie šį akmenį ir kitą būdingą padavimą.

Senovėje kažkoks lietuvių kunigaikštis norėjęs lietuvius apkrikštyti ir pakvietęs vienuolius. Kartą, kai kunigaikštis bu­vo išvykęs į karą, žmonės sukilę, išžudę krikščionybės skel­bėjus ir sugrįžę prie senojo tikėjimo. Apie tai sužinojęs, ku­nigaikštis su kariuomene žygiavęs bausti maištininkų. Priėju­siems prie Merkio upės kelią pastojęs ilgas ir storas žaltys. Nei per jį perlipti, nei apeiti nebuvę galima. Kunigaikštis pašaukęs kunigus, pastatęs altorių, pradėjęs melstis, šlaks­tyti žaltį švęstu vandeniu. Žaltys pabūgęs maldų ir švęsto vandens, pradėjęs lįsti į žemę ir įlindęs visas, likęs tik jo uodegos galas, kuris ir pavirtęs akmeniu.

Prie bažnytėlės sustingęs akmuo — piramidės formos, primena mer­ginos figūrą. Seniau vietiniai dzūkai, gerbiantys legendą, akmenį per šventes papuošdavo mergiškais drabužiais. Čia pasiguosti ateidavo ap­linkinių kaimų mergelės.