Poteronių piliakalnis

Poteronių piliakalnis su gyvenviete, Milžinų kalnas – piliakalnis ir gyvenvietė Alytaus rajono savivaldybės teritorijoje, į pietus nuo Poteronių, Alovės seniūnijoje. Pasiekiamas iš plento 128  Naujieji Valkininkai–Daugai–Alytus  ties Poteronimis pasukus į dešinę rytų kryptimi link Alovės, už 550 m į dešinę pietuosna lauko keliuku 150 m – yra dešinėje.

Piliakalnis įrengtas Alovės dešiniojo kranto kyšulyje. Aikštelė 10×10 m dydžio, trikampė. Jos pietrytinė dalis nuplauta Alovės. Iš šiaurės ir rytų aikštelės kraštą juosia 21 m ilgio, 5 m aukščio, 14 m pločio pylimas, kurio 7 m aukščio išorinis rytinis šlaitas leidžiasi į 5 m pločio, 0,5 m gylio griovį. Šlaitai statūs, 10–14 m aukščio. Piliakalnis dirvonuoja.

Šiaurinėje, šiaurės vakarų, rytinėje ir pietrytinėje papėdėse 3 ha plote yra papėdės gyvenvietė, kurioje rasta brūkšniuotos, grublėtos ir lygios keramikos, šlako, pentinas.

Istorija

Piliakalnis datuojamas I tūkst. – II tūkst. pradžia.

Padavimai ir legendos

Legenda pasakoja, kad ant piliakalnio stovėjo pilis, kurios kunigaikštis perėjęs į priešų pusę. Jo sūnus sušaukė burtininkus ir prakeikė savo tėvą. Duktė, pamačiusi grįžtantį atgailaujantį tėvą, parodė jį savo broliui, kuris pykdamas, kad nepavyko užkeikti tėvo, nužudė burtininkus ir krivius. Dievai pilį su sūnumi nugramzdino į kalną, o tėvas išėjo kovoti su priešais ir žuvo, mergaitė ilgai meldėsi. Nuo jos maldų (poterių) ir ši vieta gavo Poteronių vardą.

Kalbama, kad vidurnaktį piliakalnio viršūnėje pasirodydavo baltais drabužiais vilkinti vaidilutė, kūrendavo ugnį, verkdavo ir aimanuodavo. Gaidžiams pragydus – pranykdavo. Prieš tai piliakalnio viršuje buvo skylė, į kurią įmetus akmenį, šis krisdavo ilgai ir atsimušdavo į kažkokį skambantį daiktą. Piemenys, ganydami gyvulius, skylę užkišo eglių šakomis ir užlygino. Dar pasakojama, kad seniau ant piliakalnio buvo aukuras, prie kurio žmonės rinkdavosi melstis ir nešdavo gyvulius aukoti.

Pakartosime Vinco Krėvės-Mickevičiaus užrašytus pasakojimus apie Poteronių piliakalnį, kurie buvo atspausdinti „Dzūkų poringėse“ (Kaunas, 1934, p. 159–167, 188.).

I.

Tai buvo senovės laikais, kada mūsų krašte buvo daugel karalių, ponų ir kunigaikščių. Vieni jų buvo geri, rūpinosi žmonėmis, jų gerove ir ne tik kad nieko neskriaudė, betgi dar gynė juos nuo kitų skriaudėjų.

Tais laikais ant Poteronių piliakalnio, tarpu balų ir pelkių, stovėjo aukšta pilis, o toje pily gyveno vienas tokių ponų, ar net kunigaikščių.

Sako, kad jis buvo jaunas, buvo žiaurus, bet teisingas. Kas buvo geras žmogus, to jis nė pirštu nelietė, bet kas neteisingai gyveno, ypač jei kitus skriaudė, tam jau nepraleis, vis tiek, ar tai buvo paprastas žmogelis, ar didelis ponas. O kadangi piktų žmonių yra visados daugiau negu gerų, todėl tasai kunigaikštis turėjo daugel daugel priešų, su kuriais nuolat kovojo, jų dvarus puldinėjo, degino, plėšė, už svetimas skriaudas keršydamas. Ką pagrobdavo, ką paimdavo iš ponų, visados dalindavo žmonėms nuskriaustiesiems, pavargėliams ir nuskurdėliams. Todėl žmonės jį labai mėgo, labai gerbė, ir gana buvo jam tik šūktelti, kai apie jį susirinkdavo didžiausios minios jaunų ir senų, kalavijais, šautuvais ir kitais ginklais apsiginklavusių.

Daugel teko kitiems ponams kentėti dėl jo tokio teisingumo, nedrįsdavo jie skriausti žmonių, o tai ponams buvo labai sunku.

Kad nusikratytų tokiu jiems negeistinu kaimynu, susitarę jie visi pasikvietė pagalbon sau svetimos žemės galingą karalių, kuriam pažadėjo padovanoti visas to kunigaikščio žemes, turtus ir žmones, kurie ten gyveno.

Karaliai visada yra svetimų žemių gobšūs, dėl jų nuolat kariauja ir kraują lieja, ir todėl jis ponų paklausė ir jų kviečiamas skubiai atvyko.

Jo kariuomenė buvo tokia didelė, jog tasai Poteronių ponas su savo žmonėmis jam atsispirti negalėjo. Todėl sumanė jį nugalėti apgaule, jei ne ginklu, o paskui savo priešams piktai atkeršyti.

Jis apsimetė, kad tam karaliui pasiduodąs, su juo kovoti nenorįs ir pasiryžęs vykdyti visus jo įsakymus. Su tokiu nusistatymu jis nuvykęs to karaliaus stovyklon. Karalius jį maloniai priėmė, nusidžiaugęs, kad be karo, be kraujo praliejimo tokį platų ir gražų kraštą prie savo karalystės prisijungsiąs. Liepė jam prisiekti, kad bus visados jam paklusnus, taikoje su savo kaimynais gyvens ir netrukdys žmonių skriausti ir gyventi, kaip jie patys nori.

Tasai kunigaikštis prisiekė ir dargi karalių ir visus savo kaimynus pakvietė savo dvaran viešnagėti.

Ilgai ten viešnagėjo, daugel gėrė ir valgė. Valgė, gėrė ne tik garbingi svečiai, bet ir visa karaliaus kariuomenė. O kai visi pasigėrė ir girti sumigo, tasai kunigaikštis liepė savo žmonėms pulti ir visus savo priešus girtus ir miegančius išpjauti.

Ir žuvo visi, nė vieno neliko.

Dvylika dienų žmonės kasė aplinkinėse pelkėse duobes ir užkasinėjo ten žuvusius. O jų buvo tiek daug, jog ir vietų jiems neužteko.

Pakasė juos kaip gyvulius, net ant jų kapų kryžiaus nepastatė, kunigo nepakvietė, mišių neužpirko jų vėlėms nuraminti. Ir tai poną pražudė, nes numirėliai ėmė naktimis iš kapų lįsti, kaip vilkai staugti, žmones baidyti.

Turėjo žmonės bėgti iš tos vietos, kitų sau būklių ieškoti.

Išsikraustė žmonės, apleido savo namus, palikę savo turtus, kad tik su neramiais numirėliais nesusitiktų, jų keiksmų ir staugimų negirdėtų.

Tik vienas ponas kraustytis iš savo pilies nenorėjo ir pasiliko joje gyventi.

– Gyvus nugalėjau, prieš gyvus nepabėgau, nejaugi turiu padvėsusių bijoti, nuo nukautų bėgti?

Už tokį pasipuikinimą Dievas jį nubaudė, nes vieną vakarą, išjojęs, neparjojo namo, savo pilin negrįžo. O rytojaus dieną, kada žmonės, susirūpinę, ėmė jo ieškoti, surado negyvą. Jis kabojo ant dravės viršūnės, už kojų pakartas.

Žuvo jisai, tokiu būdu, su Dievu nesusitaikęs, išpažinties neatlikęs.

II.

To neramaus kunigaikščio dvaras stovėjo ne ant piliakalnio, bet ten, kur dabar Raudonosios Alovės dvaras stovi. Ten jis vaišino ne prūsų karalių ir bevaišindamas nugirdė, tik jo vadus ir savo kaimynus, kurie prieš jį pasikvietė pagalbon tąjį karalių. O paties karaliaus ten nebuvo, tik jo kariuomenės vadai.

Kai karalius sužinojo, kad jo vadai ir draugai išžudyti, išpjauti, pelkėsna numurdyti, kaip galvijai balosna pakasti, jis surinko dar didesnę kariuomenę ir su ja visa atvyko to kunigaikščio bausti.

Didelis buvo mūšis tarp to karaliaus ir neramaus kunigaikščio, daugel ir iš vienos, ir iš antros pusės žmonių tada krito, daugel buvo kraujo pralieta, bet karalius laimėjo ir kunigaikštį gyvą savo rankosna pagavo.

Visus mūšyje žuvusius palaidoję vienoje vietoje ir ten supylę didelį kapą, kaip kalną. Tasai kapas tai ir yra Poteronių piliakalnis. Ant to kapo viršaus paliepė karalius pakarti už apgaulę tą poną aukštyn kojom ir pastatė sargus, kad niekas nei prieiti, nei jo gelbėti galėtų. Sako, tris dienas jis kamavęsis, kol Dievui savo dvasią atidavęs. Žmonės jo labai gailėjosi, ilgai užmiršti negalėjo, kas vieni metai ten rinkosi už jo vėlę melstis, ir taip buvo nuo senų seniausių laikų iki paskutiniųjų dienų, kai kunigai ėmė barti, kad žmonės ten nesirinktų ir jokių maldų nekalbėtų.

Dar kai aš jaunas buvau, žmonės ten pavasarį rinkdavosi, nešdavo ten mėsos, kiaušinių ir kitų valgymų ir palikdavo. Juos paskui pasiimdavo elgetos.

III.

Visaip žmonės pasakoja, kaip tokioje pelkėtoje vietoje atsirado Poteronių piliakalnis, bet niekas tiesos nežino ir aš nežinau.

Vieni sako, kad labai seniai, kai dar žmonės buvo stabmeldžiai, tada buvęs tasai piliakalnis supiltas, ir ant jo žmonės meldęsi ir stabmeldžių kunigai ten mišias laikę.

Kiti sako, kad kažkokis senovės galingas karalius liepęs savo kareiviams tą kalną supilti. Jų būta tiek daug, jog kiekvienas tik vieną kartą atnešė žemės savo kepurėje, išpylė – ir iš to išaugo tokis didelis kalnas. Ant kalno tasai karalius buvo pasistatęs didelius rūmus, kuriame gyveno jisai ir jo vaikai ir anūkai.

Paskui tie rūmai, vieni sako, per karus likę sudeginti, kiti sako, kad juos perkūnas sudeginęs, kadangi ten gyvenę to karaliaus ainiai, kurie buvo bedieviai, farmazonai, paties Dievo negerbė ir kitus mokė Jo negerbti.

Yra tokių gandų, kad senovėje čia įvykę smarkūs mūšiai tarp švedų ir lietuvių, kuriuose žuvę daugel žmonių. Jie čia tapo palaidoti, ir toje vietoje supiltas didelis, aukštas kalnas, ir todėl kas metai žmonės rinkosi už jų vėles melstis, kol, pagaliau, kunigai uždraudė.

Yra dar tokių gandų, kad tą kalną supylusi kažkokia karalienė Bona ir ant to kalno pasistačiusi sau rūmus. Kai ji numirė, tie mūrai sugriuvo, ir jų griuvėsius žmonės išnešiojo pečiams, pirkių pamatams statyti. O žmonės melstis ten vaikščioję todėl, kad tame palociuje buvusi koplyčia. Todėl, nors jau koplyčios ten nebebuvo, bet žmonės iš papratimo vis dar ten vaikščiodavo melstis.

Kuriuose padavimuose yra tiesa, šiandien tik vienas Dievas žino.

IV.

Ant kalno, kurį dabar vadina Poteronių piliakalniu, seniau stovėjo bažnyčia, didelė, mūrinė, kažkokio karaliaus pastatyta. Tada Alovėje nebuvo jokios bažnyčios, tik buvo dvaras, kuriame gyveno nuo senų seniausių laikų kunigaikščiai, gal tie patys, kurių paskutinis prieš keturiasdešimt metų mirė, nepalikęs vaikų, nei brolių, nei jokių giminių. Juos dabar vadino Gediminais Biržanskiais. Ar jie ir seniau taip vadindavos, nežinia, o gal tai buvo visai kiti, irgi nežinia, nes tai buvo labai seniai, dar gal tada, kai mūsų tėvų tėvai nebuvo gimę.

Vienas tų kunigaikščių buvo didelis bedievis, farmazonas, kuris labai niekino Dievą ir kunigus. Kad iš Dievo ir bažnyčios pasijuoktų, jis priversdavo kunigus krikštyti šunis, tuokti gyvulius, o žmonėms ir krikštytis, ir tuoktis drausdavo, ir tuos, kurie jo draudimų neklausydavo, visokiais būdais skriausdavo ir persekiodavo.

Ilgai kentė Dievas tokį bedievio elgesį, bet ir Jam pritrūko kantrybės.

Vieną gražią dieną prisikvietė tasai farmazonas kunigaikštis daugel, daugel savo dvaran svečių. Jie ten gėrė uliojo, Dievui piktažodžiavo ir gyrėsi savo piktais darbais, nes jo svečiai buvo tokie pat bedieviai, kaip ir jis pats.

Prisigėrę, sumanė tokią piktadarystę, kokios dar pasaulis nebuvo matęs. Liepė tasai ponas farmazonas atplėšti bažnyčios duris, sunešti ten, sustatyti stalus ir paskum nuėjo su savo bedieviais draugais bažnyčion puotautų, išdykautų.

Gėrė ten, valgė, begėdiškas giesmes šventoje vietoje giedojo. Pagaliau atplėšė cimboriją, išniekino Švenčiausiąjį, hostijas išbarstė, kojomis mindė, o šventuosna kielikuosna pripylė vyno ir jau norėjo iš jų gerti, kai trenkė iš giedro dangaus perkūnas ir visus juos užmušė iki vieno, pelenais pavertė, o išniekinta bažnyčia, kaipo amžinas Dievo rūstybės ženklas, žemėn nugrimzdo.

Ir kenčia pragaro kančias visi tie, kuriuos joje pasiekė Dievo rūstybės ranka. Ir dabar dar, šiais laikais, ne vienam tenka girdėti, kai jie ten naktimis vaitoja, dantimis griežia, šunų balsais skalina.

Kad jų kančias sušvelnintų, to kunigaikščio žmona buvo pastačiusi savo dvare, Alovėje, naują bažnyčią, o toji vieta tapo apleista – ir niekas ant to kalno nevaikščioja, nesėja, gyvulių negano. Tik išdykėliai vaikai nubėga paklausyti, ar neišgirs ten besikamuojančių nusidėjėlių vaitojimų.

Bet tai išgirsti galima tik nakčia.