Varnupių piliakalnis

Varnupių piliakalnis

Address

Varnupių piliakalnis. Žemėlapyje pažymėta tiksli piliakalnio vieta.

GPS

54.4899722, 23.5344722

Address

Varnupių piliakalnis. Žemėlapyje pažymėta tiksli piliakalnio vieta.

GPS

54.4899722, 23.5344722

Varnupių piliakalnis su gyvenviete  – piliakalnis su papėdės gyvenviete pietrytinėje Marijampolės savivaldybės teritorijos dalyje, Varnupių kaime (Igliaukos seniūnija). Pasiekiamas keliu  2605  Marijampolė–Daukšiai–Šventragis , Varnupiuose, 400 m prieš kelio posūkį į kairę pasukus į kairę šiaurės kryptimi ir pavažiavus 320 m.

Archeologinį kompleksą sudaro piliakalnis ir papėdės gyvenvietė. Paminklo teritorijos plotas – 4000 m², nuo aplinkinių ganyklų atitvertas betoninių stulpelių ir vielos tvora. Teritorijos pietiniame pakraštyje stovi informacinė lenta, o piliakalnio pietrytinėje papėdėje – betoninis anotacinio ženklo stovas.

0,11 km į pietvakarius nuo piliakalnio su gyvenviete teritorijos ribos stūkso mitologinis akmuo, vadinamas Patkaviniu.

Piliakalnis įrengtas atskiroje kalvoje, stūksančioje Amalvo pelkių pietiniame krašte. Šlaitai statūs, 7–12 m aukščio. Aikštelė ovali, pailga šiaurės vakarų – pietryčių kryptimi, 25 x 18 m dydžio, apjuosta 10­–18 m pločio pylimu. Jis aukščiausias pietryčių dalyje – iki 2,5 – 3 m, o kitur ­– 0,5­ – 1 m aukščio. Šiaurinėje pylimo dalyje yra 0,3 m gylio, 5 m pločio įdubimas, einantis 2 m pločio terasa šiaurės vakarų šlaitu žemyn ­– senojo įvažiavimo į piliakalnį vieta. Papėdėje piliakalnis apjuostas 0,2 m gylio, 3 m pločio grioviu ir už jo supiltu 0,4 m aukščio, 4 m pločio pylimu. Piliakalnis dirvonuoja, aikštelę kerta apkasai.

Rytinėje ir pietinėje piliakalnio papėdėse yra papėdės gyvenvietė, apimanti 0,1 ha plotą. Jos teritorija dirvonuoja.

Istorija

1859 m. piliakalnį aprašė Lenkijos miškininkas, Sūduvos tyrinėtojas Aleksandras Polujanskis. 1908 m. apie jį rašė kunigas Jonas Totoraitis, o 1909 m. – kraštotyrininkas Juozapas Radziukynas. 1935 m. duomenis apie jį surinko Valstybės archeologijos komisija, įpareigojusi žemės savininkus Ksaverą Bubnį ir Juozą Žukauską piliakalnį saugoti.

1954 m. žvalgė Petras Tarasenka, 1962 m. – Lietuvos mokslo akademijos Istorijos institutas, 2006 m. – Zenonas Baubonis. 1971 m. tyrė Vilniaus universitetas (tyrimų vadovas Pranas Kulikauskas).

Piliakalnio aikštelės pietryčių dalyje buvo ištirtas 200 m² plotas ir padarytas rytinio pylimo pjūvis. Aikštelėje aptiktas 0,6 ­- 4,8 m storio kultūrinis sluoksnis, kuriame rasta židinių, stulpaviečių, grublėtos bei žiestos keramikos, šlako, dvi titnago skeltės. Nustatyta, kad piliakalnio aikštelė buvo mažiausiai 3 kartus aukštinta užpilant metrinius molio sluoksnius. Molis buvęs sutvirtintas į jį įvairiomis kryptimis sudėtais pušiniais rąstais. Pylimas supiltas paskutiniu piliakalnio panaudojimo laikotarpiu iš smėlio ir žvyro, tvirtintas medžiais ir akmenimis.

Papėdės gyvenvietėje žvalgymų metu rasta geležies kritė, perdegusių akmenų, molio tinko. Piliakalnis su gyvenviete datuojami I tūkstantmečio prieš m. e. pabaiga – XIII a.

Varnupių piliakalnis (Marijampolės sav.)
Varnupių piliakalnis (Marijampolės sav.) Algimantas Merkevičius 1962 m.

Padavimai ir legendos

Piliakalnis žinomas nuo seno. Padavimai pasakoja, kad jį žemes nešdami kepurėmis supylė senovės lietuviai, gindamiesi nuo kryžiuočių. Esą, aikštelės viduryje buvęs įrengtas rūsys, kuriame gyventojai paslėpė nuo kryžiuočių savo turtus. Šis padavimas buvo sudominęs lengvatikius lobių ieškotojus, kurie piliakalnio viduryje buvo iškasę didelę duobę. Karo metais piliakalnio viršūnėje buvo iškasti apkasai, o šlaituose – slėptuvės.

Baltų ornamentai juostoje

Kunigo Jono Totoraičio straipsnyje „Senovės liekanos ir lietuvių mitologiški atminimai“ apie Varnupių piliakalnį ir kitus šioje apylinkėje esančius objektus surinkta tokia informacija:

Vakarais žmonės bijojo važiuoti pro Varnupių piliakalnį, jei reikdavo, tai bent nusigręždavo nuo jo. Patamsyje matydavo tris ponias, kortomis lošiančias. Apie piliakalnį žmonės pasakojo „čia buvus velnių koplyčia, arba bažnyčia. Beklausinėjant teko kelis sykius išgirti, kad ant Varnupių piliakalnio būdavę pagonų meldimai, ugnį kūrendavo ir dagindavo apieras.“ Totoraitis taip, sako, po vieną kitą žinią ir susidaręs bendrą vaizdą. Visi tie objektai (piliakalniai, papalių kelias, šaltinis, kaukų kalneliai, didysis akmuo) „yra turėję savo paskyrimą ir tikslą. Musų prosenių stabmeldiški papročiai žmonių širdį buvo rišę prie jų. Visi jie buvo reikalingi dievaičių garbinimui. Ant piliakalnių melsdavosi, papalių keliu darydavo ėjimus, ilsėdavosi prie šaltinio ir jo vandeniu apsiprausdavo, ant Kaukų kalnelių degindavo apieras. Apeigas greičiausia mirusiųjų atminimui darydavo kunigai, kurie vadindavosi dievaičiais arba krivaičiais. Varnupių ūkininkas Bubnys, į kurio kolioniją įeina pusė piliakalnio, pasakojo, ką girdėjęs iš savo dieduko: apie piliakalnį papaliais eina kelias arba polymas. Tuo polymu važiuodavo ponia pagonijos laikais. Našlė, turėjusi du vyrus, kunigaikščius. Ant pilies ji darydavo apieras. Į klausimą kodėl papalių kelias piltas tokioje žemoje vietoje Varnupių ūkininkas Adomas Švirmickas atsakė, kad jo senukas Jurgis Švirmickas, 1812 m. turėjęs 22 metus, pasakodavo, kad tuo keliu važinėdavo „pagonai“. Daukšių ūkininkas Antanas Vaitkevičius, turintis 38 metus pasakojo ką girdėjęs iš savo dieduko Jono Rutelionio: ant Kaukų kalno darydavo apieras ir degindavo dievams krivaičiai – gyvulius, javus, drapanas. Degindavo rudenį apie Mykolines. Apsiprausti eidavo į Giedraičio šaltinį krivaičiai arba dievaičiai. Apsiprausę eidavo ant Kaukų kalnelių apierų daryti. Ant Varnupių piliakalnio buvo jų bažnyčia. „Ant Kaukų kalnelių buvo apieros, o ant pilių meldimai“. „Dievaičiai, arba krivaičiai susirinkdavo ant Varniupių, Šakališkių ir Padovinio pilies, o praustis tik į vieną šaltinį buvo aprinkę. Jie, kaip norėjo, taip buvo: pasiversdavo į viską – tankei turėdavo tokią galybę. Jie buvo su velniais ir su velniais būdavo pasišneka. Ką tie liepdavo tai jie darydavo. Daukšiuose buvo vienas dievaitis, o kitas buvo Plyniuose ar Amalviškiuose“. „Dievaičiai savo lauko neturėjo. Jų vaikai ne visi būdavo dievaičiais. Dievaičiais buvo tie, kurie atėję in protą, pasižadėdavo“. „Velniai jiems viską duodavo. Jiems nereikėjo mokslo – dievu skaitėsi. Jie galėjo viską duoti, tik negydydavo“. „Dievaičiai turėjo daug dievų. Garbino vieni vienokį dievą, kiti kitokį, ir ne vienaip“. „Dievaičiai, arba krivaičiai turėjo savo vyriausiąjį“. Teigė žinoję, koks to vyriausiojo vardas, bet pamiršęs. Po kurios laiko atėjo ir pasakė, kad jo vardas buvo Kaspar. Pasak Totoraičio informanto Daukšių Kazakevičiai turėję iš jo pinigų, sakė, kad jį užmušė po Ryga Dundulis. Antanas Vaitkevičius visus tuos dalykus girdėjo iš savo dieduko Jono Rutelionio, gimusio Varnupiuose. Rutelionis buvo lenkų kareivis. Vaitkevičius pats nepamena laiko, kada buvo tie dievaičiai – jam pasakodavo jo diedukas. Apie Kasparą girdėjo ir iš kito Daukšių ūkininko Kieliaus, turėjusios 60 metų. Apie Kasparą pasakojo ir Daukšių gyventojas Pūkas (60 metų). Pasak jo Dzūko (tikrojo pavardė Pūkas) lauke yra „Blyno akmuo“. Pas ta akmenį žmonės ateidavo pinigų skolintis. Pats Kasparas nesirodydavo, bet pasisakydavo kur rasti pinigus, o paskui reikdavo atiduoti. Apie Tercijono akmenį Amalviškių ūkininkas Vencius (60 metų) pasakojo, kad kai jis ganė, o Amalviškai dar nebuvo išsikėlę į kolonijas, jis ir kiti piemenys tą akmenį vadino „pagonų dievaičiu“. Suskaldę jį prieš 10 metų. Žmonės bėgo žiūrėti ar duosis suskaldomas, pasakojo Mykolas Kasperavičius. Dovinei ištekėjus iš Žuvinto, ten, kur ji sukasi į vakarus, vienoje vietoje ji platesnė, ten yra didelių akmenų. Sako, kad čia senovėje prausdavo ir maudydavo dievus, kurie buvo padaryti iš medžio. Pasak Totoraičio jam tai sakė, kun. Jonas Markelys, gimęs Daukšių parapijoje, kiuris apie tai girdėjo iš kito žmogaus. Totoraitis teigia žmones pasakojus, kad ant pilių buvo statomi apsmaluoti medžiai, o kryžiuočiams veržiantis, juos uždegdavo. Kalbėdamas apie krivaičių vyriausiąjį Totoraitis sako, kad jo „luomo vardo niekas Daukšių gyventojų nepasako“. Daukšiuose yra žodis krivė, kuris reiškia tą patį, ką ir Naumiesčio paviete krivuilė ar krivūlė – lazda, kuria šaukia kaimo gyventojus į kuopą. Krive Daukšiuose vadina ir pačią kuopą. Kalnelis „Raizgioji“: pasak vietinių toje vietoje stabmeldiškosios Lietuvos laikais, buvusi žinyčia, kur dievus garbinta (Basanavičiaus pastaba).

Baltų ornamentai juostoje

Lietuvių tautosakos IV tome, įdėtas padavimas pavadinimu „Varno dvaras“.

Netoli Marijampolės yra status Varnupių piliakalnis. Viršūnėj piliakalnio yra įdubimas. Apie tą piliakalnį yra daug pasakojimų.

Žmonės pasakoja, kad ant to kalno buvo dvaras. Tą dvarą valdė Varnas. Tas Varnas buvo labai piktas ir mušdavo labai baudžiauninkus.

Kartą viena piemenė pas jį ganė žąsis. Beganydama žąsis, ji ėmė ir vieną praganė. Varnas liepė ją už tai nubausti: liepė ją pririšti prie stulpo ir nuplakti. Kai piemenę paleido, tai ji į tą Varną sako:

— Kad tave dievas už tai nubaustų!

Sulig tais žodžiais pilis nugrimzdo į žemę, ir liko ten tik kalnas. Žmonės pasakoja, kad jie naktimis mato, kaip ta piemenė atvaro į upę žąsis pagirdyti.

Kita, panaši legenda byloja.
Kartą bemedžiodamas netoliese esančiame miške, Varnas pamatė labai gražią piemenaitę, ganančią dvaro žąsis. Varnas iš karto ją nusižiūrėjo ir užsimanė vesti. Kita dieną nusiuntė piršlius į piemenaitės namus, tačiau ji nesutiko už pono tekėti, mat buvo pamilusi kaimo siuvėją.
Grįžus piršliams Varnas taip įsiuto, kad prilupo ir piršlius, ir visus kas po kojom pasipainiojo. Kitą dieną ponas nenorėdamas pripažinti, kad prasčiokė atsisakė už jo tekėti, sumąstė kaip ją nubausti. Paliepė vienam iš savo tarnų piemenaitei nematant praganyti vieną jos žąsį. Kai mergaitė grįžo iš laukų Varnas tučtuojau suskaičiavo jos žąsis ir vienos trūko. Tuoj pat paliepė piemenaitę pririšti prie stulpo ir nuplakti. Kai vargšelę paleido, ji savo paskutiniu atodūsiu teištarė Varnui:
– Kad tave Dievas už tai nubaustų!
Sulig tais žodžiais gražusis dvaras pradėjo visas tartėti ir braškėti. Išsigandę tarnai spėjo pabėgti, o Varnui kažkokios jėgos neleido iš dvaro pasprukti ir nugrimzdo jis su visu dvaru tiesiai į žemės gelmes. Liko stovėti tik kalnas. Vietiniai gyventojai pasakoja, kad dar ir šiandien naktimis mato, kaip ta piemenaitė atgena į upę žąsis pagirdyti.

Baltų ornamentai juostoje

Kalbama, kad XIX amžiaus viduryje vietos ūkininkas sugebėdavo kažkokiu būdu ant piliakalnio užsivilkti savo arklius, visus plūgus, ir čia arti bei sėti javus. Žmogus žemę taupė. Arė ir sodino. Bet piliakalnio paviršiuje – apie 4 metrų molio sluoksnis. Todėl niekas per daug nederėjo. Po kurio laiko ūkininkas tai metė.

Teigiama, kad šį piliakalnį labai mėgęs dr. Jonas Basanavičius.
0 0 balsai
Įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
1 Comment
Seniausius
Naujausius Daugiausiai įvertintus
Žiūrėti visus komentarus
View all comments
Gintautas
Gintautas
1 month ago

Sakoma, kad šalia Varnupių piliakalnio čia buvęs iš akmenų grįstas šulinys, dabar jis užverstas. Šiame šulinyje buvo prausiama Varnupių piliakalnyje laikyta deivė. O žvelgiant nuo Varnupių piliakalnio į šiaurinį Dovinės upelio krantą, galime pamatyti stovinčius „Kaukų kalnelius“.

👻 „Kaukų“, nes kadaise kai dar vaikščiojo velniai, vieną naktį, vienas velnias ėjo pasivogęs šieno kupetą ir metė į palias. Šienas tik suakmenėjo ir jo vietoje liko kalnelis, vadinamas „Kaukų kalneliu“. Viename jų stovėjo tos deivės statula. Šią statulą nešdavo prausti į netoli tekantį upelį, kuris buvo pavadintas deivės garbei Dovinės vardu.

#Marijampolė #SusitikimeČia #KąVeiktiMarijampolėje #Šiurpnaktėjaučia Matyti mažiau
Komentarai

1
0
Norėtųsi jūsų minčių, pakomentuokite.x
()
x