Minčios kaimas

Minčia, Minčios kaimas

Adresas

Minčia. Žemėlapyje pažymėtas medinis tiltas per minčios upelį, šalia malūno.

GPS

55.476340177211, 25.979914069176

Adresas

Minčia. Žemėlapyje pažymėtas medinis tiltas per minčios upelį, šalia malūno.

GPS

55.476340177211, 25.979914069176

Minčios kaimas glūdi Minčiagirės šiaurinėje dalyje. Šioje vietovėje jau gyventa IX a. Apie tai liudija čia esantys to laikmečio pilkapiai. Šių vietų žemės XIV a. priklausė Lietuvos Di­džiajam kunigaikščiui, o XVIII a. — Vilniaus vyskupui. XIX a. kaimas buvo dvarininko V. Puslovskio nuosavybė. Minčių ir jos apylinkes palietė 1812 m. karo įvykiai, čia slapstėsi 1830 — 31 ir 1863 metų sukilimo dalyviai; vyko jų susirėmimai su caro ka­riuomenės kareiviais. Sukilėliai šiame kaime vario dirbinių kalykloje kalėsi ginklus, šaudme­nis, čia buvo jų maisto, ginklų ir drabužių sandėliai. Minčioje telkėsi apie 300 sukilėlių, vado­vaujamų K. Maleckio. 1905 m. revoliucijos paveikti, gyventojai kirto dvarininko miškus, tuo išreikšdami savo anticarines nuo­taikas. Antrojo pasaulinio karo metu girioje kovojo tarybiniai partizanai. Pagal gyventojų at­siminimus, kaime nuo seno buvo mažai gyventojų, apie 14 – 15 sodybų. Kaime iki 1981 metų stovėjęs malūnas. J. Buzas teigia, kad tai XIX ą. statinys, priklausęs savininkui Rogovui, ke­letą kartų perstatytas. Minčioje vandens malūnas ant Minčios upelio jau XVIII a. buvo įregist­ruotas Tauragnų dvaro invento­rinėse knygose. Prie malūno bu­vę ir kitų pastatų – karčema, svirnas, arklidė, bravoras, vario kalimo dirbtuvė, kepykla, milo vėlykla, lentpjūvė.

Malūnas yra liaudies archi­tektūros paminklas. Tai stačia­kampio formos plano pastatas, pastatydintas upelio šlaite, todėl iš rytų pusės jis yra dviejų, o iš vakarų — vieno aukšto. Sienos tašytų rąstų. Jie sudurti išpjovomis ar suglaudžiant. Kampuose rąstai suglausti į sąsparas, kregždutės būdu. Kvadratiniai langai išdėstyti nevienodais tarpais ir nevienodame aukštyje. Ilgas sie­nas sutvirtina vertikalus rąstai. Liaudies architektūrai būdingos dvigubos suveriamos durys, pa­ryškintos „eglute“ kaltomis len­telėmis. Stogas dvišlaitis, kadai­se dengtas malksnomis. J. Buzas rašo, kad dar 1970 metais malū­ne tebebuvo daug įrengimų ma­limui, milo vėlimui ir kt. Pasku­tiniai pakeitimai padaryti prieš pasaulinį karą. Malūnas ir vėlyk­la veikė iki 1969 m. ir priklau­sė Utenos rajono „Ąžuolo“ kol­ūkiui. Dabar malūno pastatas yra restauruotas, išlaikant išorė­je liaudies architektūros elementus.

 

Palikite atsiliepimą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *