Degsnės pilkapynas

Degsnės pilkapynas, Labotiškių pilkapynas – pilkapynas Molėtų rajono savivaldybės teritorijoje, Degsnės miške ir Guronais vadinamame lauke, prie Labotiškių kaimo.

Apie 3 km į pietvakarius nuo Dubingių, į pietus nuo Viežbaro ežero yra Guronų kalva vadinamas laukas – dabar apaugęs jaunu mišku. Jo vakarinė dalis remiasi į Labatiškių kaimo laukus, o rytinė – į Laumikonių kaimą. Tuo tarpu iš pietų pusės yra buvęs Degsnės vienkiemis – nedidelis dvarelis, kuriam ka­daise priklausė šis miškas. Vakarinėje miškelio dalyje netoli Giedrio sodybos yra pilkapių grupė, kuri žinoma dabar Degsnės – Labatiškių pilkapių vardu. Tuo tarpu apie 400 m toliau į rytus pietryčius, arčiau Laumikonių laukų, miške esanti kita grupė vadinama tiesiog Degsnės pilkapiais.

Pilkapynas literatūroje minimas nuo XIX a. pabaigos. Ta­da dar buvę apie 40 pilkapių, kurių sampilų aukštis siekė iki 2 m aukščio. Dalis pilkapių buvo ariami. Žmonės rasdavę arklių galvas su žąslais, piautuvus, balno kilpas, ietigalius ir kt.

„Lietuviškosios enciklopedijos” VI-me tome nurodoma, kad 1935 m.  2 ha plote dar buvo 20 geriau išlikusių ir 13 suardytų pilkapių likučiai, o sampilai siekę iki 1,5 m aukščio.

Sunku dabar pasakyti ar abiem atvejais kalbama apie abi grupes ar tik apie vieną.

Apžiūrėjus pilkapyną 1970 m. pavasarį, vakarinėje grupėje rasti tik 3 sampilai, kurių aukštis siekia iki 1-1,5 m, o piet­rytinėje grupėje – tik vienas toks pilkapis. Tačiau ir jų visų paviršiuje matosi didesnės ar mažesnės duobės. Vienos iš jų jau užslinkusios, kai kur jose auga pušaitės, o kitos – dar visai ne senos.

Žmonės pilkapius laiko švedkapiais, karių kapais ir pasa­koja apie daugelį juos kasinėjusių asmenų. Pagal pasakojimus nemaža pilkapių apardę ar sunaikinę valstiečiai, kasdami iš jų smėlį Dubingių – Giedraičių vieškeliui taisyti. Kasdami smėlį dažnai rasdavę arklių kaulų, geležinių žąslų, keletą pilkapių su kaimo vyrais kasinėjęs 1935 matininkas, kuris skirstė Laumikonių kaimą į vienkiemius. Radę degėsių, kaulų. Be to, pil­kapius kasinėjęs eigulys. Pagaliau kažkada vieną ar du pilka­pius perkasęs Dubingių klebonas su savo broliu. Jie irgi radę arklio kaulus. Dar pokario metais pilkapius kasinėjo Dubingių mokyklos mokytojai su mokiniais. Ne kartą laimę bandė ir vietos vyrai, paaugliai. Todėl beveik nesimato sveikesnio pilkapio.

Dabar daug pasakojama apie kasinėjant rastus žąslus, kar­dus ir kitus radinius. Tačiau berods, kad iš viso smarkiai po įvairių kasinėjimų sunaikinto pilkapyno radinių į Kauno Vytauto Didžiojo kultūros muziejų pateko tik vieni geležiniai žąslai, o visi kiti radiniai žuvo. Neliko ir jokių smulkesnių duomenų apie laidoseną, apie buvusią pilkapyno išvaizdą.

Vaikščiojant po mišką, apžiūrint pilkapyną, vieną ir kitą jo grupę, pastebėta, kad tarp jų yra dar trečios grupės žymės. Todėl faktinai tai vienas stambus pilkapynas, kuris tęsiasi iš šiaurės vakarų į pietryčius apie 800-900 m. Vakarinis jo galas remiasi į Labatiškių, o rytinis – į Laumikonių kaimo laukus.

Išilgai pilkapyno eina Miežonių – Žalktinės kelias, kurį kerta Degsnės – Labatiškių ir Degsnės – Dubingių keliukai.

Degsnės — Labotiškių pilkapyno vakarinėje dalyje trijuose pilkapiuose rasta po vienerius arklio griaučius. Laidojant arklį, pilkapio pagrinde, taip pat pabarstyta­me degėsiais, buvo kasama nedidelė ovalinė duobutė (apie 1 m ilgio ir 90 cm pločio). Į ją buvo tiesiog įsprau­džiamas nedidelis arkliukas, jo kaklas ir galva likdavo paguldyti ant duobės krašto. Prie vienų žirgo griaučių išlikę geležiniai žąslai, prie kitų jokių daiktų nerasta. Galimas dalykas, kad virš arklio pilkapyje buvo palai­dojami sudeginto jo šeimininko palaikai. Tačiau visi čia tyrinėti pilkapiai buvo jau visai žemi, jų viršutinė da­lis — kaupas — sunaikinta.

Vėlyviausiame, vakariniame, pilkapyno pakraštyje ištirto pilkapio sampile rasta subertų į nedidelę krūvelę truputis sudeginto žmogaus kaulų, o po sampilu beveik 2 m skersmens plote ant degėsių sluoksnelio buvo sude­ginto arklio kaulų gabaliukų. Kartu rasta apdegusių sagčių, žalvarinių kamanų diržų apkaustų.

Visi suminėti radiniai rodo, kad vakarinėje Degs­nės — Labotiškių pilkapyno dalyje mirusieji laidoti su­deginti. Jiems į kapus retai kada dėta metalinių papuo­šalų, ginklų ar įrankių, bet kartu su vyru dažnai laido­tas ir jo žirgas tame pačiame ar greta supiltame pilka­pyje. Iš pradžių žirgai laidoti nedeginti, o vėliau — su­deginti.