Kukumbalis

Kukumbalis

Adresas

Kukumbalis. Žemėlapyje pažymėta apytikslė pelkės iveta.

GPS

54.158024876904, 24.198181629181

Adresas

Kukumbalis. Žemėlapyje pažymėta apytikslė pelkės iveta.

GPS

54.158024876904, 24.198181629181

Primirštas jau buvo Kukumbalis – kaip vietovardis ir kaip reiškinys. Pro Kukumbalį į Merkį garma šaltinis, kažkada buvęs upele. Jis prisimintas 2001 m. vasarą, kai Vykintas Vaitkevičius su archeologų ekspedicija ant plokštikalnės greta to pelkėto duburio atkasė senąsias Merkinės kapines – degintinius XIII-XIV a. kapus.

Rašytiniuose šaltiniuose gana daž­nai minima, kad baltų gentys savo mirusiųjų palaikus iškilmingai degin­davo. Kur tokios apeigos buvo ren­giamos, nurodo, deja, tik du šalti­niai. Gillibert de Lanois rašė, jog tarp pakrikštytų kuršių yra „sekta”, ku­rios mirę nariai sudeginami „arti­miausiame šile arba miške” (apie 1413) (BRMŠ 1996, 513-514). J. Dlugošas XV a. antrojoje pusėje pateikė duomenų, kad lietuviai turėjo ypatingų miškų (speciales silvas), kuriuose sodybos, namai ir šei­mos buvo pasidarę tam tikrus židinius (speciales focos) mirusiųjų kūnams deginti. Pagal tokį paprotį, anot J. Dlugošo, ir di­dysis kunigaikštis Algirdas su puikiausiu žirgu iškilmingai buvo sudegintas netoli Maišiagalos pilies ir gyvenvietės, Kukavaičio miške (in silva Kokiveithus prope castrum et viliam Miszeholy) (BRMŠ 1996,556, 576-577).

Taigi dviejų XV a. šaltinių duomenimis, mirusieji kuršiai, žemaičiai ir lietuviai buvo deginami miškuose, esančiuose prie gyven­viečių. Pasak J. Dlugošo, šie „ypatingi” miš­kai buvo laikomi šventais. Vienas jų prie Maišiagalos pilies turėjo Kokiveithus pavadi­nimą. Paprastai jis šifruojamas kaip Kukavaitis. Laukiant kalbininkų išvadų, atkreip­tinas dėmesys, kad šios šeimos vietovardžių žinoma ir kitų senųjų gyvenviečių aplinko­je: Mičiūnų Kaukaro kalnas ir miškas yra netoli Budelių (Kaišiadorių r.), Kukiškio vietovės – Trakinių (Anykščių r.) ir Paverknių (Prienų r.), Kukių – Dapšių (Mažei­kių r.), Kaukakalnių – Garnių 1 (Utenos r.) ir Antatilčių 2 (Ukmergės r.) piliakalnių. Tas pat pasakytina apie Merkinės Kukumbalį, kuris yra už 0,5 km į pietryčius nuo gyvenvietės-papilio.

Žinomi atvejai, kuomet senosios gyven­vietės su „Kukiškiais” buvo susijusios ir tiesiogiai – nuo Beižionių piliakalnio su pa­pėdės gyvenviete (Trakų r.) per Kukiškių pelkę į Kukiškių kalnelius vedė medgrinda. Nuo Varnik­ių piliakalnio (Marijampolės r.) apytikriai Kaukų kalnelių kryptimi per Palių pelkes vedė kūlgrinda (Totoraitis, 1908, 179).

Duomenų apie Kaukais arba Kukėmis vadinamų vietovių reikšmę praeityje labai nedaug. Tačiau Merkinės Kukumbalio ir kitų analoginių vietovardžių kalbinė analizė parodė, jog jie tiesiogiai susiję su žodžiu kaukas „velnias”, kuris kartu su ku yra tos pačios kilmės žodžiai, išvesti veikiausiai iš *keuk-/*kuk- daryti kreivą, linkti”.

Lietuvių kalboje daug žodžių, sudarytų su šaknimi kauk- (kuk-). Labiausiai žinomas kaukas – „turtus nešanti namų dvasia, aitvaras”. Tačiau tada dažniausiai kaukui suteikiama reikšmė visiškai nepaaiškina mitinių Kukiškėmis vadinamų vietovių reikšmių. Tai, jog Kokiveitis pavadinimą turėjo vienas iš „ypatingų” miškų, kur buvo deginami mirusieji, neišskiriant nė kunigaikščių, leidžia manyti, jog kauko ir jam gimi­ningų žodžių reikšmės buvo susijusios su vėlėmis. Būtent šias sąsajas atskleidė A. J. Greimas, parodydamas, jog kauko figūrą supa „mirties prezentacijos” (Greimas, 1990,61). 51 už kultūrinės senovės gyven­viečių erdvės būta specifinėmis mitinėmis reikšmėmis pasižyminčių natūralių miško, pelkių ar kalnų vietovių, susijusių su kau­kais, – anot A. J. Greimo, „sumažėjusią gy­vybe pasižyminčių” mirusiųjų vėlių (Grei­mas, 1990, 66). Į XV a. rašytinių šaltinių akiratį patekusio Kokiveithus miško netoli Maišiagalos pilies pavyzdys rodo, jog tos mitinės reikšmės tiesiogiai koreliavo su mi­rusiųjų deginimo ritualu.

Apibendrinant, galima teigti, kad Kukumbaliu vadinamas duburys į pietryčius nuo me­namo XIII – XIV a. merkiniškių kapinyno turė­jo sakralinę ir, galimas dalykas, religinę reikšmę. Tai būta specifinės, su mirusiųjų kultu susi­jusios šventvietės – su šia vieta buvo siejami vaizdiniai apie vėles. Netoliese mirusiųjų pa­laikai, matyt, buvo deginami bei laidojami.

Faktiškai nėra duomenų atsakyti į klau­simą, kur XIII – XIV a. būta merkiniškių die­vų kultui skirtų šventviečių. Tikėtina, kad vienoje jų, įvedus krikščionybę, buvo pasta­tyta Merkinės bažnyčia. V. Krėvės-Mickevi­čiaus paskelbti padavimai Merkinės para­pinę bažnyčią sieja su senąja religija (Krėvė-Mickevičius, 1925, 330-333), tačiau šiuos tekstus reikia vertinti labai kritiškai (plg. Kerbelytė, 1970, 32-35).

Kiti padavimai senąją šventvietę lokali­zuoja ten, kur stovėjo Šv. Petro bažnyčia (prie Antrojo pasaulinio karo metais žuvusių karių kapų), ir Taurakalnio kapinėse (į šiau­rės rytus nuo Kauno ir Taurakalnio gatvių sankryžos).

Palikite atsiliepimą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *