Liškiavos piliakalnis

Už 0,5 km. nuo Liškiavos miestelio, kairiame Nemuno krante stovi Liš­kiavos pažiba – piliakalnis. Pats kalnas yra pailgas ir gana aukštas, vietomis ap­augęs eglių krūmokšniais. Kalno pašlaitėje iš rytų ir vakarų pusės yra juodų dėmių, kurių vietoje randama kaulų, anglių ir puodų šukių su grūsto akmens priemaiša. Kalno viršus nuklotas plytų trupinių sluoksniu. Ant kalno yra dido­kų akmenų. Nuo šių akmenų kalno žiemos vakarų krante už griovelio yra pilies griuvėsiai. Griuvėsių pamatų sienose veda keturkampės olos, kurių vidus matyti nuo dūmų pajuodęs.

Istorija

Piliakalnis naudotas nuo III a. pr. m. e. iki IX a. m. e. XIV a. pabaigoje ar XV a. pradžioje ant piliakalnio pradėta statyti mūrinė pilis. Po Žalgirio mūšio ji neteko reikšmės, todėl nebaigta. Buvo beveik pastatytas pietvakarinis bokštas. XIX a. jis dar buvo 8 – 10 m aukščio, išliko 2,5 – 3 m aukščio siena, kuri 1962 m. užkonservuota. Pradėtas mūryti ir šiaurės vakarų bokštas, tarp jų iškastas griovys gynybinės sienos pamatams. Radinius saugo Lietuvos nacionalinis muziejus.

Legendos

Su Liškiavos piliakalniu vietos liaudis riša daug įvairių padavimų.

Senai, labai senai, gyveno Liškiavos pilyje narsus šios pilies valdovas, ku­nigaikštis Krėza. Jis turėjo dukterį, kuri buvo labai graži, gražiausia už ki­tų pilių kunigaikščių dukreles. Mirus kunigaikštienei, kunigaikštis vedė kitą moterį. Gražiosios kunigaikštytės pamotė buvo ragana.

Kunigaikštis, lydimas narsiųjų Dainavos šalies bernelių, dažnai jodavo su Lietuvos priešais kariauti, nes jis mėgo karo žygius ir buvo labai narsus. Vieną kartą jis išjojo į karą ir ten žuvo. Visi labai gailėjosi narsaus ir mylimo pilies valdovo ir ilgai jo verkė. Labiausiai verkė gražiausioji kunigaikštytė. Žuvus ku­nigaikščiui, pamotė – ragana ėmė labai neapkęsti kunigaikštytės, visokiais būdais ją vargino, nes po kunigaikščio mirties ji liko valdovė šios pilies ir apylinkės. Kunigaikštienės – raganos neapkentė visi pilies valdiniai, nes ji su jais elgėsi taip pat labai žiauriai. Kunigaikštienė, norėdama kunigaikštyte nusikratyti ir pačiai palikti pilies valdove, sumanė gražiąją kunigaikštytę užburti, kad ji nie­kur negalėtą išeiti ir valdyti pilį.

Kunigaikštienė ragana įsakė kunigaikštytei nueiti į savo pilies kambarį. Ji paklausė ir nuėjo. Ten ji rado dideles juodai aptaisytas su paauksuotais kraštais knygas. Pamačiusi knygą, labai ap­sidžiaugė ir tuojau sėdo į aukso krėslą ją skaityti. Knyga buvo užburta: kai ji tik ranka palietė knygą, tuojau prie jos atsirado didelis šuo. Ji labai nusigando. Tuo tarpu įėjusi kunigaikštienė-ragana jai pasakė, kad ji tol sėdės šioje vietoje ir skaitys šią knygą, kol koks karžygys ją išvaduosiąs. Įėjimas pas kunigaikštytę buvo labai sunkus: prie vienų durų sto­vėjo du dideli liūtai, prie kitų durų — du tigrai, prie trečių durų stovėjo du dide­li šunys.

Greitai pasklido žinia apie užburtąją gražiąją kunigaikštytę. Karžygių, norin­čių ją išvaduoti ir už žmoną gauti, ne­trūko. Drąsūs jaunikaičiai įeiti įeidavo, prie jos stovėdavo, su ja kalbėdavosi, bet nei vienas nesugrįždavo. Liūtams jie numesdavo mėsos, ir kol šie ėda, spėdavo prieiti prie kitų durų ir atidavę duoklę tigrams, skubėdavo su duokle prie šunų. Ir taip žvėrių nepaliesti pasiekdavo du­ris, su aukso raktu užrakintas. Atsirakinę šias duris, patekdavo pas kunigaikš­tytę, kuri vis skaitė užburtąją knygą. Sunkiausia šiems jaunuoliams karžygiams prikalbinti kunigaikštytę, kad ji sutiktų išsivaduoti ir pabėgti iš šio savo ka­lėjimo, dar kol gaidžiai negiedojo. Bet ilgai – ilgai tekdavo kalbinti, o laikas, grožėjantis jos gražumu ir klausantis jos skambių ir malonių žodžių, bėgo ne­paprastai greitai. Nė vienas nespėjo jos prikalbinti apleisti tą užburtą kalėjimą dar gaidžiams negiedojus. Kada gaidys užgiedodavo karžygiui esant prie gra­žiosios kunigaikštytės kėdės, o ne už pilies sienų, tai karžygys pavirsdavo dideliu akmeniu. Daug narsių karžygių – vaduotojų, ją bevaduodami, per užbūrimą žu­vo, virsdami akmenimis.

Dar iki šiai dienai neišvaduota gražioji kunigaikštytė, ir ji vis dar sėdi Liš­kiavos pilies urve prie užburtosios knygos ir laukia, kada ją išvaduos koks di­dis Lietuvos karžygys.

Ant piliakalnio esami akmenys ir esą tie užburtieji akmenimis pavirtę kar­žygiai – vaduotojai.

Kitas padavimas pasakoja, kad ant Liškiavos piliakalnio buvo kunigaikščio dvaras ir pilis. Kunigaikštis turėjo labai gražią dukterį. Kai kartą kunigaikštis išvyko į kitą karalystę kongresan, pas karalaitę atvyko Skirgaila, Raigrada ir Dimša. Kiekvienas jų norėjo karalaitę gauti per žmoną ir signieto žiedais sumainyti. Karalaitė uždavė jiems užduotis, ir kuris jam skirtą darbą at­liks, su tuo sumainysianti signieto žiedais ir už jo tekėsianti.

Skirgailai liepė karalaitė nuvykti į Druskininkus įvairių gėrimų parnešti. Jei parnešiąs, tai už jo tekėsianti. Raigradui uždavė padaryti tunelį į Kubilnyčius. Kubilnyčiuose buvo bažnyčia. O Dimšai įsakė Raigradui padėti.

Gavę uždavinius, visi ėmėsi darbo. Skirgaila tuojaus išsirengė į kelionę gė­rimų parnešti. Jis išvyko Nemunu laiveliu. Jam jau gerą galą nukeliavus, pakilo piktų dvasių vėtra ir jos jį trenkė iš laivelio į Nemuno vidurį. Šiaip taip iš Ne­muno bangų išsigelbėjo, sėdo vėl laivelin ir vyko toliau. Tada piktų dvasių vėt­ra jį antrą kartą trenkė į Nemuno vidurį, į smarkiai šėlstančias bangas. Skir­gaila dabar kaip tik gyvas liko ir atsisakė nuo užduoties, atsinorėjo signieto žiedo.

Raigrada su Dimša dirbo tunelį į Kubilnyčius tokį, kad galima išleistais dvylika arklių juo keliauti. Ir kai tik reikėjo paskutiniu akmeniu išgrįsti, už­giedojo gaidys, nepaspėjo signieto žiedais sumainyti, ir nugrimzdo visas kara­liaus dvaras į žemę. Užėjo piktos dvasios, kilo viesulas, kuris išnešė klonius ir supylė kalnus ir paskui ant šio piliakalnio išsikėlė iš žemės tik nugrimzdusio dvaro paveikslas — tai dabartiniai pilies griuvėsiai, kurie turi priminti, kad čia buvo karaliaus dvaras ir rūmai. Ant gretimo kalno buvusi bažnyčia taip pat kar­tu nugrimzdo žemėn.

Šitai dar trečias padavimėlis.

Liškiavos pilis stovi ant kalnelio prie Nemuno, netoli Liškiavos miestelio. Kalba žmonės, kad iš Liškiavos pilies eina žeme ola į Kubilnyčios pilį. Žmonės, vaikščioję tomis olomis, radę stiklines duris ir, atsidarę tas duris, rado didelį kambarį. To kambario sienos buvo auksinės. Ten sėdėjo ponas už stalo ir viduryje kambario šuo tupėjo, tik jie nebuvo gyvi.