Burgaičių piliakalniai

Burgaičių piliakalniai – piliakalniai Šakių rajono savivaldybės teritorijoje, prie Burgaičių kaimo. Įeina į Nemuno kairiojo kranto Sudargo piliakalnių kompleksą. Burgaičių piliakalnių grandį sudaro trys piliakalniai:

• Vorpilis, 0,9 km į šiaurę-šiaurės vakarus nuo kelių Kiduliai-Ramoniškiai-Slavikai sankryžos, 0,85 km į šiaurės vakarus nuo Sudargo Grinaičių piliakalnio, vadinamo Žydkapiu.
• Pilaitė, 0,8 km į šiaurę-šiaurės vakarus nuo kelių Kiduliai-Ramoniškiai-Slavikai sankryžos, į pietryčius nuo Vorpilio.
• Burgaičių piliakalnis III, 0,7 km į šiaurę-šiaurės vakarus nuo kelių Kiduliai-Ramoniškiai-Slavikai sankryžos, į pietryčius nuo Pilaitės.

Vorpilis – piliakalnio šlaitai statūs, nuo 12 iki 27–40 m aukščio. Aikštelė netaisyklingo ovalo formos, maždaug 35 m ilgio ir iki 30 m pločio, apardyta arimų, II pasaulinio karo apkasų. Piliakalnio aikštelėje rastas buvusios gyvenvietės kultūrinis sluoksnis, kuriame aptikta keramikos, geležies lydymo atliekų, gyvūnų kaulų, tinko gabalėlių. Aikštelės įžemyje rastos penkios stulpavietės. Pagal radinius piliakalnis datuotinas pirmojo tūkstantmečio laikotarpiu, galbūt antrojo pradžia.

Pilaitė – Vorpilio papilys. Piliakalnį sudaro du aukštumos kyšuliai. 1970, 2005, 2008 ir 2012 m. vykdyti archeologiniai tyrinėjimai, kultūriniame sluoksnyje rasta gyvulių kaulų, molio tinko, degusių akmenų, geležies šlako, puodų šukių. Manoma, kad čia buvęs gynybinio pobūdžio piliakalnis, įrengtas I m. e. tūkstantmečio viduryje ir apleistas XIV amžiuje.

Burgaičių piliakalnis III – Piliakalnis, dar vadinamas Bevardžiu – tai ilgas vaizdingas nusileidimas nuo aukštos Sudargo kalvos beveik iki pat Nemuno vagos. 2005–2006 m. atlikti archeologiniai tyrinėjimai jokių gynybinių įtvirtinimų, kultūrinio sluoksnio ar kitų piliakalniams būdingų radinių neaptiko, todėl 2015 m. pradėta Valstybės saugomo objekto statuso panaikinimo procedūra. Piliakalnio prieigoje, minint paskutinės Sudargo pilies sudeginimo 690-ąsias metines, atidengtas paminklas „Sudargo pilies gynėjų atminimui 1317–2007 m.“ (skulpt. Vidas ir Aldas Cikanos).

Pirmą kartą XX a. pradžioje apie piliakalnius užsiminė kraštotyrininkas Juozapas Radziukynas. 1955 m. piliakalniai išžvalgyti istoriko, archeologo Petro Tarasenkos iniciatyva. Rimtesni tyrinėjimai pradėti 1970 m., jų žvalgomuosius archeologinius tyrinėjimus atliko Lietuvos istorijos institutas. Vėliau tyrinėjimai vykdyti 2005–2008, 2012 m. Atlikus tyrinėjimus piliakalnių teritorija sutvarkyta, praretinti medžiai, įrengti takai ir laiptai.

Kalbama, kad ant Vorpylio kalno stovėjo senovės lietuviško kunigaikščio Voro pylis, kuri, kryžokams musų tėviškėj pasirodžius, vieno žynio prakeikta tapė ir pragrimzdo į požemį su visais jos
skarbais bei gyventojais, idant jie ne tektų į kryžokų nagus.