Birštono piliakalnis

Birštono piliakalnis arba Vytauto kalnas – piliakalnis Birštono savivaldybės teritorijoje, Nemuno dešiniajame krante, 0,35 km į pietus nuo Birštono Šv. Antano Paduviečio bažnyčios.

Piliakalnis apjuostas daubų, pietinėje papėdėje yra senovės gyvenvietės liekanų. Piliakalnis apaugęs medžiais ir krūmais. Iš šiaurės pusės griovys jungia piliakalnį su gretima aukštuma. Piliakalnis ir aukštuma sujungti laiptais.

Istorija

Piliakalnis apipintas legendomis. Sakoma, kad čia po medžioklės ilsėdavosi didysis Lietuvos kunigaikštis Vytautas. XIV a. pabaigoje piliakalnyje stūksojo tvirta, sunkiai paimama medinė Birštono pilis, vienaamžė su pirmąja Punios pilimi. Ją supo gilios, šaltiniuotos raguvos, klampi šaltiniuota pelkė, pylimas ir įtvirtintas papilys. Netoli pilies buvo LDK dvaras, vėliau žinomas kaip Užkeiktas dvaras.

Vytauto laikais Birštonas buvo strategiškai svarbi valstybės vieta. Medinė pilis buvo ne kartą pulta kryžiuočių. Pilyje lankydavosi kunigaikščiai ir kiti didikai, atvykdavę į medžiokles, kartais pilis buvo prieglobsčiu nuo karų ir neramumų besislapstantiems. Birštono pilyje 1473 m. gyvenęs karalius Kazimieras Jogailaitis su šeima slėpėsi nuo šalyje siautėjusios maro epidemijos. Pilis netekusi gynybinės reikšmės ir nunykusi iki XVII a.

Padavimai ir legendos

Dešiniajame Nemuno krante, ties pat Birštono vasarviete yra aukš­tas kalnas, Vytauto kalnu vadina­mas. Visas kalnas tankiu miške­liu apaugęs, todėl iš tolo nelabai pastebimas. Senieji dzūkai tvirtina, jog šis kalnas jau nuo senovės laikų Vytauto pilimi vadinamas. Žmonėse eina senos pasakos apie pilies mūrus, stovėjusius Vytauto kalne. Kokie tie mūrai buvo, nie­kas tikrai nepasako. Vieni sako girdėję kalbant, jog mūrai buvę balti, kampuotais bokštais, o kiti sako, kad mūrai buvo raudoni su apvaliu bokštu. Pilį pastatęs Vy­tautas, o kalną žmonės supylę rankomis, atnešdami smulkių smil­čių, kaip miltų po saujelę. Paskui atsibasčiusi kažkokia svetima ka­riuomenė ir užpuolė Vytauto pilį. Vytauto kariuomenė gynėsi kiek begalėdama, bet priešų negalėjo nuveikti, tačiau jiems nepasidavė — ėmė pilies kalne ir užsikasė gi­liuose požemiuose.

Vėliau pasklido kalbos apie lo­bius kalne. Tuos lobius, girdi, sau­go nelabieji. Bet keli drąsūs vyrai pasiėmę lopetas, kir­vius ir niekam nieko nesa­kę išėjo, nes kada sužino nors ko­kia bobpalaikė, kad išėjo kuris žmogus aukso kasti, tai tas kasė­jas nieko neras, todėl lobių ieško­ti einama vogčia. Priėjo vyrai pi­liakalnį. Surado su žiburiu ir tą vietą, kurioje, sakoma kada kažkokiam pasakoriui buvo užkeiktie­ji pinigai pasirodę. Pradėjo kasti. Kasa, kasa ir vis nieko neiškasa. Jau ima ir baimė. Rodos, kad krū­meliuose visur aplink trankosi vi­sokį baldukai ir nelabukai. Paga­liau ir jų šuo ėmė loti ir bjauriai staugti, o paskui nesulaikomas lei­dosi bėgti namo. Blogas ženklas, nes visų sakoma, jog šuo nujaučiąs besiartinančias nelaimes, ka­sėjus apėmė baimė. Metė vyreliai kastuvus ir leidosi nuo kalno na­mo kiek tik kojos neša. Parbėgo nuilsę, rūbais ir veidais sudrasky­tais, nes per tankynus kol išbraz­dėjo, vos akių nepalydėjo. Taip ir liko nebaigti kast užkeiktieji tur­tai.

Paskui kažkada atsibastė ko­kia nežinoma merga vilnietė ir su­žinojo, jog Vytauto kalne yra di­deli turtai. Ar ji buvo kokia kerė­toja, ar kas, to niekas tikrai ne­žino, bet seni žmonės visi tvirtina, jog ji piliakalnyje tikrai rado pil­ną katilą auksinių. Kiti matę ir tą vieta, kur pinigų būta ir net patį katilą su pinigais regėjo. Katilas buvęs labai didelis ir ketvirtainis, kaip kokia pinigų skrynia. Iš tų pinigų toji merga ir jos giminės smarkiai pasikūrę, net savo gar­laivį buvę pasistatę, bet užkeiktie­ji turtai, sako, visados yra nelai­mingi. Taip ir šie pinigai nesisekė, neišėjo ant gero. Garlaivis pinigų radėjos brolį ties pat Vytauto kal­nu negyvai užmušė, o kiti turtai taip sau vėjais išėjo.

B. Buračas