Piliakalnių piliakalnis

Piliakalnių piliakalnis

Adresas

Piliakalnių piliakalnis. Žemėlapyje pažymėta tiksli piliakalnio vieta.

GPS

54.6677816, 23.3480441

Adresas

Piliakalnių piliakalnis. Žemėlapyje pažymėta tiksli piliakalnio vieta.

GPS

54.6677816, 23.3480441

Piliakalniai – nedidelis kaimelis Marijampolės savivaldybės šiauriniame pakrašty­je, 14 km į šiaurę nuo Marijampolės. Prie kaimo, Rytupio upelio kai­riajame krante, dunkso Piliakalnių piliakalnis. Tai vienas gražiausių ir geriausiai išsilaikiusių piliakalnių Sūduvos krašte. Piliakalnis įrengtas apie XII-XIV a. Pasiekiamas keliu Marijampolė – Šunskai, už Šunskų pavažiavus link Kazliškių, Sarakuose pasukus į kairę vakarų kryptimi, už 920 m ties kelio posūkiu į kairę pasukus į dešinę šiaurėn, už 190 m yra už sodybos.

Įrengtas nedidelėje kalvoje, esančioje aukštumos kyšulyje, įsiterpiančiame į Rytupio slėnį. Bendras jo ilgis rytų – vakarų kryptimi 120 m, didžiausias plotis – 90 m. Šlaitai nuo slėnio pusės statūs, iki 4 m aukščio. Aikštelė trikampė, pailga šiaurės rytų – pietvakarių kryptimi, 25 m ilgio ir 27 m pločio šiaurės vakarų krašte, kuriame supiltas 30 m ilgio, 1,5–2 m aukščio ir iki 12 m pločio pylimas, o už jo iškastas 8 m pločio ir 0,5 m gylio griovys. Aikštelės šiauriniame krašte supiltas 0,4 m aukščio ir 3,5 m pločio pylimas. Pylimas apardytas bulviarūsių, jo dalis apie 1964 m. nukasta upelio užtvankai, o šiauriniame šlaite ­- karjero vieta. Piliakalnis apaugęs liepomis.

Į pietus nuo piliakalnio, 0,3 ha plote yra papėdės gyvenvietė. Šiaurinėje piliakalnio papėdėje per pelkę ėjo 2 kūlgrindos: viena 20×3 m dydžio, kita, 150 m į pietus nuo pirmosios – 40×0,6 m dydžio.

Piliakalnis datuojamas I tūkstantmečiu.

Piliakalnis žinomas nuo seno, tarpukariu buvo ūkininko Juozo Akelaičio žemėje. Kaip kultūros paveldo objektą jį 1935 m. išaiškino Valstybės archeologijos komisija. 1954 m. piliakalnį žvalgė Lietuvos mokslo akademijos Istorijos institutas. Aikštelėje aptiktas kultūrinis sluoksnis su degėsiais, anglimis, apdegusio molio tinko trupiniais.

Apie šį Piliakalnių piliakalnį yra pasakojama legendų. Viena jų byloja, kad žmonėms ariant piliakalnį, vis krisdavo jaučiai. Kartą arė toks žmo­gelis, pavargo ir palikęs jaučius nuėjo pietauti. Kai grįžo, rado gyvulius užmuštus. Nuo to karto žmonės bijodavo jaučius palikti prie Piliakalnių piliakalnio. O arusio žmogelio turtas nuo to laiko pradėjo nykti ir ilgai­niui jis visai nusigyveno.

Pasak kito padavimo, kartą bernas ant piliakalnio ganė jaučius. Vidur­naktį jam pasirodė graži mergelė ir paprašė kartu eiti ant kalno. Ji dar prašė ją išgelbėti, tik reikėtų pabučiuoti 12 vyrų ir neišsigąsti. Bernelis sutiko. Kalno vidury jis pamatė 12 kamaraičių, kiekvienoj gražiai žiburys dega ir sėdi po vieną baisiai apžėlusį žmogų. Pradėjo bernas juos bučiuot, bet kuo tolyn, tuo baisesni jie darėsi. Atėjo dvyliktojo eilė, bet šiuo jis taip pasibaisėjo, kad užmiršo mergelės prašymą ir bėgo lauk iš to kalno. Jam iš kalno vos tik išlipus, baisingai užsitrenkė durys – vos bernelio
neužmušė. Ir dabar, naktimis ganant gyvulius ant piliakalnio, užmigusius naktigonius kažin kas kelia ir liepia eiti šalin, čia negulėti. Legenda po­rina, kad Naujųjų metų naktį, šviečiant mėnuliui, ant piliakalnio atsiveria pilies durys ir išjoja būrys raitelių ant baltų žirgų. Jie užduoda klausimus sutiktiems žmonėms. Neatsakę į juos turi atsisveikinti su šiuo pasauliu, nes raiteliai tuos nelaimėlius pasiima į pilies požemius.

Palikite atsiliepimą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *