Gelvonų akmuo su Marijos pėda

Gelvonų akmuo su Marijos pėda

Address

Gelvonų akmuo su Marijos pėda. Žemėlapyje pažymėta Gelvonų Pliaterių koplyčia. kurioje yra įmūrytas šis akmuo.

GPS

55.0649057, 24.695866818609

Address

Gelvonų akmuo su Marijos pėda. Žemėlapyje pažymėta Gelvonų Pliaterių koplyčia. kurioje yra įmūrytas šis akmuo.

GPS

55.0649057, 24.695866818609

Gelvonų akmuo su Marijos pėda įmūrytas Pliaterių koplyčioje, kuri  yra Gelvonų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčios statinių komplekso statinys, architektūros ir dailės paminklas, 2012 m. įrašytas į Kultūros paveldo registrą. Koplyčia stūkso šventoriaus pietrytiniame kampe, į dešinę nuo bažnyčios.

Vienas iš ankstyviausių šaltinių, aprašančių Gelvonų pėduotąjį akmenį, saugomas Lietuvos mokslų akademijos Rankraščių skyriuje. Tai išrašas iš Vilniaus vyskupijos konsistorijos aktų knygų – Vilniaus vyskupo Mykolo Slupskio 1670 m. atliktas žmonių, patyrusių stebuklus prie to akmens, protokolas.

Pasakojimas byloja, kad kadaise rudenį pėsčiomis iš Ukmergės į Vilnių ėjo pamaldi ponia, lydima tarnaitės. Ponia vyko į Švč. Mergelės Marijos gimimo šventės atlaidus pasimelsti ir prašyti dangiškosios Motinos pagalbos, kad pagydytų jos ligotas akis. Sutemus moterys pasiklydo, išsigando ir nežinojo, ką daryti. Auštant jos pamatė netoliese ant akmens stovinčią Mergelę Mariją. Regėjimui išnykus, keliauninkės priėjo prie akmens ir išvydo jame įspaustą pėdą su vandeniu. Nusiplovusi tuo vandeniu skaudamas akis, ponia pasveiko. Vėliau šioje vietoje buvo pastatyta koplytėlė, kurios sienoje įmūrytas stebuklingas akmuo. Viena jo dalis su pėda yra koplytėlės išorėje, o kita – sidabrinėje plokštėje – viduje. Ši vieta iki šiolei gausiai lankoma maldininkų, ypač per Švč. Mergelės Marijos gimimo šventę rugsėjo 8 d., vadinamą Gelvonine. Atvykusieji čia meldžiasi, prašo globos, sveikatos sau ar artimiesiems. Apie koplytėlę einama su procesija.

Istorija

1784 m. bažnyčios šventoriuje jau buvusi medinė koplyčia su altoriuje įkomponuotu akmeniu, ant kurio apsireiškusi Dievo Motina įspaudė pėdą. 1842 m. perstatyta į mūrinę. Fundavo grafas Steponas Pliateris. Vėliau pristatyta zakristija.

Padavimai ir legendos

Gelvonų bažnyčios šventoriuje esančios Pliaterių koplyčios galinėje sienoje įmūrytas akmuo, kuriame esantis įdubimas primena vaiko kairės kojos pėdos at­spaudą.

Pamaldumas, susijęs su šiuo akmeniu, kuriame, žmonių tikėjimu, Marija pa­likusi savo žymę, gyvas iki šiol ir plačiai žinomas. Apklausti žmonės retai pasakoja ilgą ir nuoseklų pasakojimą apie Marijos pasirodymą, tačiau išsaugo esminę mintį.

„Pati Marija buvo atėjusi ir paliko savo pėdą. Kas ją matė? Čia jau labai seniai tas buvo, tik mano seneliai pasakojo, mano tėvai pasakojo ir aš dabar pasakoju, tai jau trys amžiai baigias, kai aš žinau. O kada ana buvus? Dabar yra toks akmuo už kop­lyčios. O koplyčia jos garbei pastatyta ir dabar pamaldos vyksta. Marijos gi va 8 rugsėjo būna labai dideli atlaidai. Gelvoninė žmonės švenčia, iš visur suvažiuoja.

Kiek suliteratūrintas šis pasakojimas 1938 m. leistame „Vadove po Lietuvą“ taip užrašytas:

„Apie Gelvonų miestelį pasakojama, kad prieš kokius 300 metų čia buvo tankūs miškai. Viena dvaro ponia per tuos miškus eidama į Vilnių prie Aušros Vartų pasigydyti savo geliančias akis, nakties metu ant akmens pamačius stovinčią Dievo Motiną. Jai pranykus ponia surado moters pėdą, kurioje buvę vandens, ir kai tuo vandeniu nuplovus geliančias akis, ji tuoj pasveikusi. Ponia nuvykus į Vilnių šį atsitikimą papasakojusi ir Vilniaus vaivada Žabo liepė toj vietoj iškirsti mišką ir pastatė koplytėlę. Vieta išgarsėjo, pradėjo plaukti maldininkai, statytis trobas“.

Net vietos žmonių tarmiškas pavadinimas Gelvanai siejamas su geliančių poniai akių išgijimu, t. y. su žodžiu „gelti“ (skaudėti).

Šis pasakojimas davė pradžią katalikų bažnyčios atsiradimui, nes 1642 m. čia Daumantams Siesickiams priklausiusiame dvare ir kaime buvo įkurta evangelikų reformatų koplyčia, o katalikai, kurie tuo metu sudarė absoliučią daugumą, neturėjo savo bažnyčios ir buvo priversti lankyti tolokai esančias Pabaisko, Širvintų ir Musnin­kų bažnyčias. Vilniaus vyskupas Mykolas Slupskis 1670 m. atlikęs žmonių, paty­rusių stebuklus prie to akmens, apklausą ir surašęs minėtą protokolą, pasiūlė toje vietoje pastatyti katalikų bažnyčią. Iš pradžių, kaip mini šis šaltinis, čia buvo pa­statytas kryžius, o 1686 m. ir bažnyčia. Prie jos apsigyventi buvo pakviesti pran­ciškonai konventualai.

Per didžiąsias šventes, ypač per Švč. Mergelės Marijos gimimo šventę rugsėjo 8 d., vadinamą Gelvonine, šis akmuo su pėda, virš kurio pastatyta koplytėlė, yra labai pagerbiamas. Apie jį einama su procesija. Taip pat, turėdami kokią intenciją, apie šią koplytėlę eina keliais (kartais pažymima, kad 3 kartus), kalbėdami maldas ar rožinį, bučiuoja tą akmenį, plauna skaudamas vietas vandeniu, rastu akmens duobutėje, aukoja pinigų. Dažniausiai prašo globos, sveikatos sau ar savo artimie­siems. „Kas šeiriai meldžiasi, Marija visada padeda“. Todėl, bėdai suspaudus, vie­tiniai gyventojai ar atvažiavę iš toliau kartais aplanko šią vietą ir bet kuriuo kitu laiku. Štai kaip viena pateikėja pasakoja apie šias pamaldumo praktikas: „Sūdaunos, išmynta kojytė akmeny i viskas, tenai. Va. Čia buvo, čia būna labai dideli atlaidai rudenį, kaip čia pasakyt, nu, Gelvoninė, Gelvonynė būna. Ir čia už tos koplytėlės yra cūdaunas akmuo ir Marijos išmynta kojytė. I te pripila švysta vandeniuka. I čia eina, žegnojasi, ir aina, aplinkos tos koplytėlas, prašo Marijos kas, ko nori, teip, kas ko nori (…), pasirodė Marija toj akmeny išmynta kojytė, išmynta, i kulniu­kas, i pirščiukas, tenai, už koplytėlas tas akmuo (…), eina apie tų koplytėlių, tai pra­eina žmonės, i papoteriauja, auka deda kas koplytėly, kas kur. A ti tų akmenų net pa­vieto, ir jos yra kojyte bučiuojam mes jį. I man teip sopėjo plaučiai, nugara, aš negalėjau, galvojau mirsiu, i aš nuvejau i šitų Marijų, sūdaunį, ir persižegnojau, ir to vandenio biškį teip, palaižiau, kur jos kojyte išminta, i da po šiai dienai gyvenu, a buvau gal kokių aštuoniolika tik gal metų, vo“.

Praktika plauti skaudamas vietas tuo vandenėliu, kuris atrandamas akmens pėdoje, yra išlikęs iki šiol. Kadangi pasakojime apie Svč. Mergelės pasirodymą pirmasis pagijimas yra geliančių akių pagydymas, todėl toje vietoje ypač tikėjosi pagalbos silpnai matantys. Kai kurie patikina, kad, praplovus akis tuo vandeniu, akys iškart prašviesėja:

„Apie koplyčį eidavom keliais, paprašydavom, kas jau nemato ant akių, ten an gala būdavo vandenio, akis pamazgojam ir pramatam, šviesu akyse ir iš karto, kai pamazgoji i šviesiau akyse, aš tikiu Die­vui labai…“

1670 m. Vilniaus vyskupo surašytame pagijusių žmonių protokole apie ket­virtadalį pagijimų sudaro pasveikusieji, kurie nieko nematė arba silpnai matė. Ne­mažai išgijusiųjų negalėjo vaikščioti arba jiems labai skaudėjo kojas. Vietiniai žmonės pasakoja ir apie dabar įvykusius išgijimo atvejus, apie kuriuos girdėję iš artimųjų ar pažįstamų, nors tuo pat metu yra populiarus ir pasakojimas, kad tuo vandeniu kažkokia ponia išpraususi savo šuniuką, ir vanduo praradęs savo gydomąją galią.

Užrašyti stebuklai liudija, kad žmonės darydavo įžadus Svč. Mergelei Ma­rijai prie to akmens, aukodavo votus, atsidėkodami už grąžintą sveikatą. 1938 m. „Vadove po Lietuvą“ yra rašoma, kad „ant altoriaus kabo įvairūs daiktai, kuriuos paliko pasveikę ligonys“. Kad tai sena tradicija šioje vietoje, matyti ir iš vieno Pabaisko dekano 1669 m. užrašyto liudijimo, kuriame Ona Stanislovienė Mockienė pasakojo, kad ji ištisus metus negalėjusi matyti, ir jai lyg koks tai balsas per sapną sakęs, kad nuneštų prie akmens skarą. Vos tik nunešusi skarą, Ona praregėjo. Neseniai, kaip rašo R. G. Skrinskas, klebonas Jonas Pilka (Gelvonuose klebonavęs 1982-2002 m.), radęs atskirai sudėtus votus, kurie gal buvo nuimti bijant vagystės, dalį jų pakabinęs prie koplyčioje esančio Marijos, aplankančios Elzbietą, paveikslo, o dalį – prie Aušros vartų Marijos paveikslo. Tų votų buvę apie 10.

Koplytėlės viduje, altoriaus apa­čioje yra sidabrinė plokštė, kurios vidu­ryje žmogaus pėdos formos ertmė (į ją meta metalinius, sulankstytus popieri­nius pinigus). Ši „pėda“ dažnai jau ir laikoma ta pėda, kurią paliko apsireišku­si Marija. Šis dvigubumas – tai yra išsi­kišęs akmuo iš lauko su duobute ir pėdos formos plokštė koplyčios viduje kelia ne­aiškumų ir patiems tikintiesiems. Štai viena pateikėja sako:

„Tai tą pėdą tada pernešė į pačią koplyčią dabar jau, jau ainam tenai. Pačiam altoriuj jos pėda, tokia išpiešta. Jau čia dabar atnešė iš lauko“.

„Eidamos persižegnoja, rožančių meldžiasi, pabaigoj bučiuoja jau tų, kur yra po stik­lu“, – pasakoja ir kita pateikėja.

Tačiau dažnai tą akmenį pagerb­davo ir iš lauko, ir iš vidaus:

„Nu, viduj tų pėdų tai bučiuoji. Pasimeldž jau pri koplytėlės i bučiuoji tų pėdų. A iš lauka tik yra i pėdu va toks – duobūte. I vandenia. Dažnai būna to vandenia. Nu, ti nueini, pabučiuoji tų jau akmenų, a čia vi­duj tik pėdus. Kur altorius. Tai atsiklaupi, pasimeldi i pabučiuoji tų pėdų. Aukoji, aukus deda pinigais“.

Prieš Antrąjį pasaulinį karą rakinama kaustyta medinė dėžė maldininkų au­kojamiems pinigams buvo pritvirtinta prie stulpo, o stulpas – įkastas prie akmens. Buvusią aukų dėžutę atsimena ir vienas mūsų kalbintas pateikėjas:

„Ir ten buvo skrynutė prišriubuota prie to akmens, aukodavo žmonės, dėdavo ton skrynelėn pinigus, tai vo“.

Vėliau kai kurie žmonės dėdavo pinigėlius paprasčiausiai į duobutę akmenyje. Tačiau dėl to kartais kildavo ir pro­blemų. Viena pateikėja (ypač gerbianti šv. Antaną, net ir besimelsdama prie to akmens, kreipdavusis į šv. Antaną) pasakoja, kaip vaikai susirinkdavę pinigėlius:

„Stebuklinga vieta tai. Nu sveikatas prašam, Dievą palaimas, gelbietų nuo priešų, kara, visokių nelaimių, apieravojam mišias, pini­gus dedam už koplyčėlas, dedam, vaikai paima. Ten toksai akme­niukus. Dedam dėl šventa Antana, dedam, kad Antanas sveikatą duotų, a vaikai surenka tas kapeikas. Nu reikia dėt bažnyčioj, a mes nieką nežinojam. Už koplyčėlas dedam, a vaikai surenka, aš mačiau. Bobas nuveja, vaikai greit surenka, saldainių prisiperka nuveji. Galvoju šventam Antanui, jeigu dėsim, sveikatos melsimės, šventam Antanui bus labai gerai, o čia vaikams gerai darom. I juokiasi, saka: „va, bobas deda, o mes renkam ir saldainius valgam“. A Antanas negauna. Tada pradėjom chitravot. Koplyčėlėn dedam. Nuveinam kop­lyčėlėn, pabučiuojant jau tų švenčiausį ir dedam koplyčėlėj. Antanai, sakom, apieravok mums sveikatą, kad Dievas duotų ilgai gyvent, Dievas duotų sveikatą, duotų kojas kad turėtume, galėtume ateiti bažnyčion pasimelsti“.

Nors dabar visi apklaustieji pasakoja tik apie Švč. Mergelės Marijos paliktas pėdas akmenyje, tačiau vienas retesnis, 1936 m. B. Buračo užrašytas pasakojimo variantas teigia, kad būtent šv. Antanas, kurio atlaidai taip pat švenčiami Gelvonuose, iš­gydęs du brolius elgetas, kurių vienas buvęs aklas, o kitas kurčias. Aklasis, lauk­damas, kol pagrybavęs sugrįš brolis, prie akmens užčiuopęs šaltinėlį, ėmęs plauti akis, tardamas: „Ak, Dieve, brangiausias, kad mon akelas atsidarytų, kaip mon tamsu, kai po žemi“. Tai išgirdo šv. Antanas cūdaunas, išklausė jo ir atitaisė akis“. Tada ir kurčiasis praplovęs ausis išgijo. Ta pati pateikėja šį akmenį vadina šv. Antano ak­meniu su pėdele „ir jame parašyta esą švento Antano parašas „Kas manimi įtikės, tas sveikas bus“.

Lietuvoje buvo žinoma ir daugiau akmenų, kuriuose, kaip tikima, Marija palikusi savo pėdą. Tačiau ne visi jie laikomi ypatingoje pagarboje ir prie jų meldžiamasi, tikintis Marijos pagalbos. Labiausiai žmonės lankosi Šiluvoje, pa­gerbdami akmenį, ant kurio pasirodžiusi Švč. Mergelė Marija paliko savo pėdą. Paminėtini taip pat Skudutiškio, Mitkiškių akmenys su Marijos pėdomis. Pamal­dumo praktikos prie šių akmenų yra panašios, nors kartais kuri nors labiau ak­centuojama ar yra išskirtinė. Visur yra einama keliais, kalbant poterius, bučiuo­jamos pėdos, paliekamos aukos. Tačiau Mitkiškėse yra įdomus paprotys prieš De­vintines palikti vainikus ant to akmens ir, vėliau parsinešus namo, naudoti juos gydymui. Šiluvoje, kadangi akmuo yra koplyčioje, nėra susirenkančio vandens, kuriuo galima būtų plauti skaudamas vietas. Apie šį akmenį B. Buračas 1937 m. rašė, kad anksčiau kiekvienas maldininkas atsiskeldavo akmens nuoskalą ir na­muose laikydavo kaip relikviją. Trindavo ta nuoskala žaizdas, skaudulius. Bet akmenį skaldyti buvę uždrausta, nes jau seniai jo būtų nebelikę. Ypatingai ši praktika ryški iki šių dienų Skudutiškyje. Žmonės ne tik prausiasi ar geria pėdelėje susirinkusį vandenį, bet ir apskaldė pačią pėdą, imdami skaldinėlius gydymuisi. Ta pačia intencija ir kryžius buvo skutamas peiliais, renkamos samanos nuo ak­mens, akmenukai iš Skudutės upelio. Panašu, kad akmenį aplupinėdavo ir Gel­vonų piligrimai, tačiau pateikėjai, pasakodami apie Gelvonų akmenį, šios praktikos neakcentavo.

Šie įvairūs pasakojimai liudija, kad anksčiau, o kartais ir dabar, pernelyg sureikšminamas pats akmuo, tiesiog garbinamas. Gelvonuose gyvenę pranciškonai tuo buvo susirūpinę ir vietinius gyven­tojus mokė, kad tai tėra tik Dievo ga­lybės, Dievo apsireiškimo ženklas. Pran­ciškonai stengėsi skleisti stebuklingo Marijos paveikslo kultą, kuris 1897 m. gaisre žuvo, o jo atvaizdą žinome tik iš 1775 m. išleisto paveikslėlio. Jame Marija pavaizduota spinduliuojanti, sėdinti soste su kūdikiu ant rankų. Ant paveiks­lėlio lenkiškai užrašyta: „Tikras atvaizdas stebuklingo Marijos paveikslo, esančio Gel­vonuose pas Tėvus pranciškonus“. Šiuo paveikslu pranciškonai norėjo kreipti labiau tikinčiųjų akis į pačią Mergelę Mariją. Dabar ten kabo Marijos, Aplankančios Elz­bietą, paveikslas. R. G. Skrinskas jį įtraukęs tarp stebuklingųjų atvaizdų, kuris turbūt tokiu laikomas galėjo būti dėl pačios vietos šventumo, nes apklaustieji vie­tiniai gyventojai pernelyg jo nemini.

Jolanta Stupelytė „Liaudies pamaldumo praktikos prie Gelvonų akmens su Marijos pėda ir Liukonių kryžiaus“ // Lietuvos lokaliniai tyrimai. Etnologija www.llt.lt 2009 06 01 p. 2-7

5 1 balsas
Įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
0 Comments
Žiūrėti visus komentarus
View all comments
0
Norėtųsi jūsų minčių, pakomentuokite.x
()
x