Bišpilio piliakalnis

Jurbarko piliakalnis arba Bišpilio piliakalnis

Address

Bišpilio piliakalnis. Žemėlapyje pažymėta tiksli piliakalnio vieta.

GPS

55.086, 22.7564444

Address

Bišpilio piliakalnis. Žemėlapyje pažymėta tiksli piliakalnio vieta.

GPS

55.086, 22.7564444

Jurbarko piliakalnis arba Bišpilio piliakalnis, dar vadintas Višpiliu, Viešpiliu – piliakalnis Jurbarko rajono savivaldybės teritorijoje, Jurbarko šiaurės vakarų pakraštyje, Imsrės kairiajame krante. Piliakalnį iš šiaurės, vakarų ir pietų juosia upės slėnis ir jos pakrančių daubos, rytuose yra aukštuma. Šlaitai nuo upės yra statūs, jie siekia 17–20 m aukščio. Piliakalnio aikštelė 58×28 m dydžio, jos pietvakarinis galas smailesnis. Ji nuo aukštumos atskirta 5 m aukščio pylimu, kuris juosia aikštelės šiaurės rytų, pietryčių ir iš dalies pietinį galus.

Dabartinė gyvenvietė sunaikino anos pėdsakus. Iš šiaurės ir vakarų pusės piliakalnis yra paaukštintas. Matosi, kad iš lauko, iš Imsrės slėnio pusės, buvęs kelias į piliakalnį. Aikštelės ilgis rytų – vakarų kryptimi – 58 m., išlikusios dalies plotis – 28 m. Tai nėra tikrasis buvęs plotis, nes šiaurinė aikštelės dalis nuslinkusi, nuplauta Imsrės.

Istorija

Pirmoji lietuvių pilis į rytus nuo Skalvos paminėta XIII a. viduryje, bet ji neįvardinta. Manoma, kad ši minima stipri pilis stovėjo būtent čia, ant Bišpilio. Labai galimas daiktas, kad pilis čia jau buvo dar iki kryžiuočių pasirodymo – XI a., o tikėtina, kad ir anksčiau. Ditlebas von Alnpekė savo eiliuotoje Livonijos kronikoje rašo, kad žemaičiai pilį ant Bišpilio pasistatę apie 1260 metus, kai vyko Durbės mūšis ir kitos intensyvios kovos. Vieni istorikai mano čia buvus Bisenės pilį, kiti argumentuoja, kad čia stovėjo Kolainiai. Ši pilis – pirmoji kryžiuočių auka lietuvių žemėse.

Kolainių pilis pirmą kartą minima 1290 m. balandžio 23 d., kai „brolis Meinhardas, magistras, smarkiai užpuolė Kolainių pilį su penkiais šimtais raitelių ir dviem tūkstančiais pėstininkų“. Pilyje buvo vadas Surminas, su 120 vyrų, kurie galop visi, išskyrus 12 žmonių, buvo mirtinai sužeisti. „Prūsijos žemės kronikoje“ rašoma, kad 1291 metais, vasario 2 dieną, Karaliaučiaus komtūras Bertoldas Bruhavenas su daug brolių ir apie 1 500 vyrų, žygiuodami pro Kolainius, pamatė, kad ši pilis nėra saugoma ir ją sudegino.

Gali būti, kad Bisenės pilies įgula turėjo gerą užnugarį, atsarginį gynybos variantą: už 4 km. Į šiaurę nuo Bišpilio, Meškininkų kaime, yra dar vienas didelis piliakalnis, vadinamas „Bišpiliuku“. Jo aikštelėje randama I tūkstantmečio daiktų, bet įtvirtinimai būdingi kovų su kryžiuočiais laikotarpiui.

Šioje gyvenvietėje ir piliakalnyje XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje kasinėjo kunigaikštis Vasilčikovas. Dalis radinių iš rūmų išvežti vokiečių, dalis yra Vytauto Didžiojo karo muziejuje Kaune. Rasti keramikos dirbiniai, P. Tarasenkos nuomone, skirtini III-VIII a., kiti radiniai – iš IX-XIV a. Į rytus ir vakarus nuo piliakalnio (abipus Imsrės upelio), 2,5 ha ploto papėdėje yra I tūkst. pradžios – II tūkst. pradžios gyvenvietė, tyrinėta 2006 m.

Padavimai ir legendos

Apie šį piliakalni daugybę padavimų yra surašęs archeologas Petras Tarasenka, kuriuos sudėjo į straipsnį pavadinimu „Jurbarko „Višpilies“ piliakalnio padavimai„. Vieną iš šio rinkinio padavimų pateikiame čia:

Gyvena Jurbarke vienas siuvėjas, kuris buvo jau vedęs. Jis siūdavo dažniausiai per savaitę kai­muose, o šeštadienį pareidavo į namus, šeštadienį, vėlai vakare, eina siuvėjas pro „Višpiilį“ į namus ir sutinka čia kažin kokį poną. Tas ponas jam sako: „Labą dieną! Gal eitum, kriau­čiau, pas mane siūti?” — Siuvėjas ne labai tenori sutikti ir sako: „Visą savaitę nebuvau namie, pa­stigau žmonos ir vaikų, taigi norėčiau verčiau į na­mus eiti“. Ponas jam vėl sako: „Aš tau gerai atlyginsiu, o namai nepabėgs!“ Pagaliau siuvėjas sutiko. Ponas veda jį tiesiog į „Višpilį“. Priėjus kalną, jis užrišo siuvėjui alkis ir įvedė į vidų. Čia ponas atrišo siu­vėjui akis. Viduje buvo toks nedidelis kambarėlis, be langų. Ant stalo degė žvakė, pasienyje stovėjo paklota lova, čia ponas sako siuvėjui: „Kadangi jau visai vakaras, tai tu, kriaučiau, pavalgęs vakarienę, gali pasilsėti“. Ir tuojaus stovi ant stalo ką tik iš­virtos mėsos dubuo, duonos, sriubos… Siuvėjas pa­valgė vakarienę ir vėl viskas nuo stalo prapuolė. Kai siuvėjas išsimiegojęs rytmetį atsikėlė, ant stalo pamatė paruoštus pusryčius. Taip būdavo kiekvie­ną kartą, kada tik reikėdavo valgyti.

Pirmą rytą atėjo pas siuvėją tas ponas ir atsive­dė su savimi kitą žmogų. Ponas pasakė pasiūti tam žmogui iš viso ritinio rūbus, padavė siuvėjui ritinį audeklo ir kamuolį siūlų. Siuvėjas pradėjo siūti. Jau dvejus drabužius pasiuvo, bet nei audeklas, nei siū­lai neišsibaigia. Nusibodo siuvėjui darbas, o jis tu­rėjo su savimi smuiką. Tai kai nusibosdavo jam siūti, jis grieždavo smuiku. Jam vieną kartą begriežiant, ateina pas jį graži, baltai apsirėdžiusi pana ir sako: „Labą dieną, kriaučiau, ar tau dar nepabodo siūti?“ Tas atsako: „Kur gi nepabos, siuvu, siuvu, o darbo pabaigti negaliu, jau man rodos, kad kokie penkeri metai, kai aš siuvu!” — „Na, tai klausyk, aš tau pa­tarsiu, ką turi padaryti, kad galėtum namo pareiti. Kad pašauktum poną, perverk per plauką savo su­tuoktuvių žiedą ir paskambink. Atėjus ponui, pra­šyk, kad leistų tave į namus. Nors jis iš pradžių nenorės leisti, bet tu nenustok jį prašyti tol, kol jis sutiks. Kai jis paleis tave į namus, tai vesis tave į kitą kambarį, kad atsilygintų už darbą. Tame kam­baryje bus viena krūva aukso, kita sidabro, o trečia anglių. Ponui paklausus, ko nori: ar aukso, ar si­dabro, ar anglių, tai imk tik anglis. Paskiau jis ves tave per daug kambarių. Paskutiniame kambaryje tu rasi labai didelę rupūžę. Nors ji bus labai baisi, bet tu jos nebijok, prieik artyn ir pabučiuok. Jeigu tu tą rupūžę plikomis lūpomis bjaurėsies pabučiuo­ti, tai štai tau šilkinė skarelė, nors per ją pabučiuok. Tą viską išpildęs, tu išvaduosi mane ir visa, kas ta­me kalne yra. Būsi labai laimingas…“

Tą visą išpasakojusi, pana pranyko. Siuvėjas pri­žadėjo viską, kas buvo sakyta, išpildyti ir visa išpil­dė, bet kai priėjo iki rupūžės, tai jokiu būdu nega­lėjo prisiversti ją pabučiuoti. Taip toji rupūžė buvo bjauri, jog net žiūrėti į ją buvo baisu. Kadangi jis pabučiuoti tą rupūžę pabūgo, tai ji piktu balsu su­kliko: „Aš būsiu per amžius nelaiminga, bet tu ir­gi būsi nelaimingas. Kad būtum mane pabučiavęs, būtum išvadavęs esantį tame kalne užkeiktą dvarą, mane ir visą mano giminę…“

Toji bjauri rupūžė ir buvo baltoji pana, kuri siu­vėjui visus patarimus davė.

Parėjęs į namus, siuvėjas žiūri, ką jis už savo darbą užkeiktame dvare gavo, o gi regi, kad jo terboje vietoje anglių auksiniai blizga. Nors jis ir daug pinigų parsinešė, bet tie pinigai jam į gerą neišėjo. Jis buvo siuvėjas užkeiktame dvare trejus metus, o žmona ir vaikai per tą laiką jau seniai buvo mirę“.

0 0 balsai
Įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
0 Comments
Žiūrėti visus komentarus
View all comments
0
Norėtųsi jūsų minčių, pakomentuokite.x
()
x