Kernavės piliakalniai

Kernavės piliakalniai – penki piliakalniai Širvintų rajono savivaldybės teritorijoje, Kernavės pietinėje pakraštyje, Neries slėnio dešiniajame šlaite. Kernavės piliakalnių teritorija – vienas Lietuvos valstybės susidarymo centrų, didžiausias Lietuvoje gynybinis piliakalnių kompleksas bei buvusio viduramžių miesto vieta.

Kernavės archeologinė vietovė – valstybinis Kernavės kultūrinis rezervatas, įkurtas 1989 m., nuo 2004 m. liepos mėn. yra UNESCO Pasaulio paveldo sąraše.

Archeologinių paminklų kompleksą sudaro daugiau nei 50 archeologijos, istorijos ir kultūros paminklų: piliakalnis – Aukuro kalnas, du priešpiliai – Mindaugo sostas ir Lizdeikos kalnas, papilys – Įgulos kalnas, (piliakalniams vardai sugalvoti XIX a.), apie 0,4 km į pietryčius nuo jų esantis Kriveikiškio piliakalnis, taip pat Kernavės kapinynas, Kernavės pilkapynas ir Kernavės gyvenvietės. Nuo 1979 m. nuolat vykdomi komplekso archeologiniai tyrinėjimai, todėl Kernavė yra viena geriausiai pažįstamų priešistorinių – Viduramžių Lietuvos gyvenviečių.

Valstybinis Kernavės kultūrinis UNESCO saugomas rezervatas įsteigtas 1998 m. siekiant išsaugoti teritorinį kultūros paveldo objektų kompleksą, jo teritorijoje esančias nekilnojamąsias bei kilnojamąsias kultūros vertybes, jas tinkamai prižiūrėti, tvarkyti ir propaguoti, organizuoti mokslinius tyrimus. Rezervatas apima 194,4 ha teritoriją, aplink rezervatą suformuota buferinė 2456,2 ha apsaugos zona. Kultūrinio rezervato teritorijoje saugomas kultūros paveldo objektų kompleksas, kuriame šiuo metu žinoma ir įteisinta 18 archeologijos, istorijos ir kultūros vertybių.

Istorija

Pirmą kartą Kernavės vardas minimas XIII a. eiliuotoje Livonijos kronikoje. Kronikininkas, aprašydamas 1279 m. įvykusį Livonijos ordino žygį į Lietuvą, mini, jog buvo nusiaubta ir sudeginta Kernavė, kunigaikščio Traidenio žemė. Livonijos riterius atžygiavus iki pat Kernavės mini ir Hermanas Vartbergė, tik nurodo kitą datą – 1278 metus. Tai, kad Kernavės pirkliai prekiavo su kaimyniniais kraštais, patvirtina 1290 m. „Rygos skolų knyga”, kurią 1286-1352 m. tvarkė Rygos magist­ratas. Knygoje minimi Kernavės pirkliai Rameizė ir Studilė. Rameizė skolingas Liud­vikui iš Mykovo 6 akmenis bei 4 svarus vaško, o Studilė smulkiam prekiautojui Jonui – 3 svarus vaško.

Kernavė, būdama stambus lietuvių gynybinis centras kovoje su Kryžiuočių ordinu, pateko į 1384-1402 m. Ordino žvalgų sudarytus Lietuvos kelių aprašymus (vegeberichtus), 1863 m. istoriko Teodoro Hiršo paskelbtus Leipcige išleistame Prū­sijos istorijos šaltinių rinkinyje.

Per Kernavę ėjo penki kryžiuočių maršrutai į pietrytinę Lietuvos dalį: 1) iš Kulvos į Maišiagalą; 2) nuo Nevėžio upės į Vilnių; 3) iš Vilkijos palei Nerį į Vilnių; 4) iš Romainių į Trakus ir Vilnių; 5) iš Labūnavos į Vilnių. Kelių aprašymuose minimos kai kurios ir dabar egzistuojančios netolimų apylinkių gy­venvietės (Gelvonai, Labūnava, Papar­čiai). Teigiama, kad krašte „yra gerų ke­lių ir pastovai visko užtenka“. Didelis dė­mesys skiriamas brastų per upes apra­šymui. Minimos net trys brastos per Nerį prie Kernavės.

„Pirmoji brasta per Nerį aukščiau Kernavės tokiu atstumu, kad galima girdėti šauksmą, netoli nuo karaliaus būstinės“.

Kita brasta nuo šitos brastos buvo per du šauksmus, prie Sidaro kiemo. Dar viena brasta buvo Neryje „netoli Kerna­vės už pusės mylios prie vieno kalno, va­dinamo Atažvalga“. Veikiausiai Atažvalga pavadintas aukštas skardis, dabar žinomas Baltojo kalno vardu. Čia Neris gana sekli ir dabar, vasarą, netgi iškyla salelės. Paminėtas brastas tektų sieti su seklumomis ties Semeniškių kaimu, kur šiuo metu Neryje yra didelė sala.

Kruvinos lietuvių kovos su Kryžiuočių ordinu neaplenkė ir Kernavės. 1365 m. kryžiuočiai surengė žygį į Lietuvą, kurio pagrindine priežastimi tapo Kęstučio sū­naus Butauto, norėjusio užimti Vilnių ir tapti aukščiausiuoju Lietuvos valdovu, per­bėgimas pas kryžiuočius.

„1365 m. šv. Jokūbo – liepos 25 d. – Kęstučio, lietuvių karaliaus, sūnus pagonis su 15 raitelių atvyko į Karaliaučiaus pilį, kur buvo pakrikštytas Henriku. Imperatorius jį paskelbė kunigaikščiu, o sve­čiai iš Vokietijos padovanojo jam daug dovanų. Tapęs krikščionimi jis Marijos Dangun Ėmimo dieną (rugpjūčio 15 d.) nuvedė didįjį magistrą į visą niokojantį žygį lietuvių žemėn, maždaug ties Vil­niaus ir Ukmergės pilimis, jis sudegino Kernavės ir Maišiagalos pilis. Ten užtruko dvylika dienų, išsivedė daug belaisvių, daug lie­tuvių išžudė”.

1390 m. pradžioje prie Kernavės vėl prisiartino didžiulė Kryžiuočių ordino ir jo sąjungininkų kariuomenė, vedama maršalo Engelharto Rabės. Šį kartą Ordi­no pusėje kariavo ir Vytautas. Sąjungininkai užėmė Maišiagalą. Kernavės gynėjai patys padegė pilį, priešpilius ir pasitraukė. Šio žygio metu žuvo daug Ordino ri­terių, daug lietuvių buvo paimta į nelaisvę. Dietmaro ir Jono iš Posilgės kronikose bei Torūnės analuose teigiama, kad šiame kryžiuočių žygyje dalyvavo net 40 tūks­tančių žmonių.

XIV a. Kernavės miesto ir pilių kultūriniame sluoksnyje akivaizdūs dviejų di­delių gaisrų pėdsakai. Ypač ryškūs su 1365 m. kryžiuočių antpuoliu siejami gaisrų padariniai.

Po 1390 m. gaisro pilis daugiau nebuvo atstatyta. Žemutinis miestas tada nesudegė, tačiau buvo apleistas. Vėliau jis buvo užklotas didelio pavasarinio Neries potvynio nešmenimis ir nuo piliakalnių šlaitų nuplautos žemės sluoksniu. Po sa­manomis, esant aukštam gruntinio vandens lygiui, puikiai užsikonservavo organi­nės medžiagos.

Kernavė minima ir Rusios metraščiuose. XIV a. pab. tarp kitų Lietuvos miestų (Vilniaus, Kauno, Senųjų ir Nau­jųjų Trakų, Ukmergės, Maišiagalos, Per­lojos, Punios, Krėvos) Kernavė minima „Rusų miestų sąraše”.

Ipatijaus metraštyje, rašytame XIV a. pab. – XV a. pr., išliko trumpa žinutė apie tai, kad Gediminas pradėjo valdyti Naugarduke ir Kernavėje.

Rašytiniai šaltiniai pateikia duo­menų ir apie paskutinįjį dalinės Kernavės kunigaikštystės valdovą. 1386 m. Jogaila savo privilegija skyrė savo brolį Vygan­dą Kernavės kunigaikščiu, kuris 1388 m. prisiekė karaliui ir jo žmonai Jadvygai.

Po 1390 m. žygio Kernavės pilis kronikose daugiau neminima. XIV-XV a. sandūroje ketvirtojoje Neries terasoje pradėjo plėstis dabartinėje vietoje esantis mies­telis. Tačiau ir atsikūrusi Kernavė ankstesnės svarbos jau niekada nebeatgavo.

Slėnyje buvusį senąjį miestą mini 1522 m. Žygimanto Senojo privilegija Ker­navės bažnyčiai, 1644 m. patvirtinta Vladislovo IV, bei 1633 m. Kernavės klebono Jokūbo Pucelevičiaus bylos su Kernavės dvaro valdytoju Mykalojumi Rymskiu do­kumentai. Dokumentuose Kernavė, buvusi Pajautos slėnyje, vadinama dideliu miestu, o po sudeginimo atsikūrusi IV antsalpinėje Neries terasoje – tik miesteliu. Prabėgus ir keliems šimtams metų, kadaise egzistavęs senasis miestas vis dar buvo gyvas žmonių atmintyje.

Rašytiniai šaltiniai patvirtina svarbų Kernavės vaidmenį ankstyvosios Lietu­vos valstybės istorijoje, patvirtina kernaviškių pirklių dalyvavimą regioninėje pre­kyboje, taip pat paaiškina ir leidžia tiksliai datuoti archeologinių tyrinėjimų metu atsekamus didelių priešo antpuolių ir sugriovimo pėdsakus.

Legendos ir padavimai

Legenda pasakoja, kad nuo Kernavės piliakalnių būta požeminio tunelio į Trakus ir toliau į Vilnių. Kernavėje jis uždarytas geležinėmis durimis, prie Trakų – sidabrinėmis, prie Vilniaus – auksinėmis.

Naktimis požemiuose žvanga ginklai, o kai sukaks du tūkstančiai metų pagal Kristų, tada iš rūsių išžygiuos ginkluota kariuomenė …