Šeimyniškėlių piliakalnis

Šeimyniškėlių piliakalnis, vadinamas Voruta

Address

Šeimyniškėlių piliakalnis. Žemėlapyje pažymėta automobilių stovėjimo aikštelė esanti prie pat piliakalnio.

GPS

55.545077378915, 25.139991044998

Address

Šeimyniškėlių piliakalnis. Žemėlapyje pažymėta automobilių stovėjimo aikštelė esanti prie pat piliakalnio.

GPS

55.545077378915, 25.139991044998

Šeimyniškėlių piliakalnis, vadinamas Voruta, yra šiauriniame Anykščių pakraštyje, prie 120 Radiškis–Anykščiai–Rokiškis  kelio, tarp Šeimyniškėlių ir Naujųjų Elmininkų kaimų. Piliakalnis įrengtas aukštumos kyšulyje, kurio šiaurės vakarų papėde teka Varelis, o pietrytine – Volupis.

Šis balno pavidalo pailgas kalnas stūkso tarp dviejų daubų esančios keteros viduryje ir atskirtas nuo kitos keteros dalies giliais perkasais. Piliakalnio šlaitai dabar teturi apie 25 m. aukščio, tačiau jie labai statūs – vietomis kyla 60 – 70 laipsnių kampu.

Prie Šeimyniškėlių piliakalnio kuriamas A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus medinės pilies kompleksas. 2001 m. pastatytas pirmasis šio komplekso statinys – tiltas į pilį per Varelį, o 2004 m. prie įėjimo į papilį iškilo medinis apžvalgos bokštas, prie jo kuriamas kiemas, kuriame dabar veikia istorinė ekspozicija, vyksta edukacinės programos. Ant Šeimyniškėlių piliakalnio švenčiamos įvairios istorinės šventės: svarbiausia iš jų – liepos 6 d. – Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo diena.

Istorija

1935 m. prof. E. Volteris sužinojęs, kad kairiajame Šventosios upės krante, Šeiminiškėlių km. lauke, per 4 km į p. r. nuo Latuvos upės yra įdomus piliakalnis, asmeniškai jį ap­lankė ir įsitikino, kad Šeiminiškėlių piliakalnis tikrai gali būti seniai daugelio istorikų stropiai ieškoma pilies vieta. „Ant to kalno, riogsan­čio netoli Anykščių ir buvo Mindau­go rezidencija ir karūnavimo vieta, nors galimas daiktas. Mindaugo lai­kais ten buvo pastatyta medinė, o ne mūrinė pilis“.

Kad ir įsitikinęs, jog Šeiminiškė­lių piliakalnis yra Vorutos pilies vie­ta, prof. E. Volteris pažymi, kad ga­lutinam šio klausimo sprendimui reikalingas dar šio piliakalnio fortifikacinis – karinis įvertinimas, ar galėjo jis būti svarbesniųjų gynimosi centru karaliaus Mindaugo laikais. Aplankęs pereitą vasarą Šeiminiš­kėlių ir Buteikių piliakalnius ir vie­toje susipažinęs su jų padėtimi, iš­vaizda, įrengimais, kultūrinėmis ypa­tybėmis ir padaręs tų piliakalnių to­pografinius planus, tikiuosi galįs pa­reikšti keletu išvadų.

Šeiminiškėlių piliakalnis yra per 2 km į šiaurę nuo Anykščių miestelio ir per 0,5 km į vakarus nuo Anykš­čių – Debeikių vieškelio. Šventosios upės slėnio aukštumų pakrantėje.

Piliakalnis įtaisytas ant siauro Šventosios pakrantės aukštumos ky­šulio, esančio tarp dviejų 100 – 150 m pločio daubų. Seniau daubomis nedideli upeliai bėgo. Šių upelių var­dais ir dabar dar tos daubos yra va­dinamos. Šiaurinėje dauboje tekėjo Vorelis, o pietinėje — Volupis. Pi­liakalnio įrengimui panaudotas ne kyšulio galas, kaip dažnai aptinka­me mūsų piliakalniuose, o vidurinė kyšulio dalis, atitinkamai įtaisyta. Piliakalnio įtaisymui kyšulio dalis iš rytų pusės yra atkirsta 30 m pločio ir 10 m gylio perkasu, o iš vakarų pusės ją atskiria 40 m pločio ir 15 m gylio perkasas. Atskirtoje kyšu­lio dalyje yra įtaisyta apvali pilia­kalnio aikštė, 130 m ilgio ir 50 m pločio rytinėje dalyje ir 30 m – va­karinėje. Rytiniame aikštės gale yra užsilikęs 6 m aukščio pylimas, o vakariniame 3 m aukščio. Piliakalnio aikštė lygi ir turi apie 0,5 ha ploto. Tuo būdu piliakalnis yra balno pa­vidalo. Piliakalnio aikštė yra viena­me aukštyje su pakrančių aukštu­mais ir iš lauko pusių matytis šiek tiek iškilę piliakalnio pylimai. Pilia­kalnio šlaitai iš visų pusių yra labai statūs ir yra 60 – 70°. Nuo pamato iki aikštės, šlaitai turi 17 m aukščio, o iki rytinio pylimo viršūnės 23 m.

Tačiau jau pažymėtomis sunkiai įveikiamomis kliūtimis dar nebaigia­mas piliakalnio įstiprinimas. Pilia­kalnio įstiprinimui dar buvo panau­dotas tekėjusių upelių vanduo. Tam reikalui pietinėje Volupio dauboje, kiek į vakarus nuo vakarinio perka­so skersai daubos yra supiltas 4 m aukščio volas – užtvanka (dėl to ir upelis, matyti, Volupiu pavadintas). Ši užtvanka dar yra gerai užsilikusi, bet viduryje pavasario vandens yra išplauta. Šiaurinėje Vorelio dauboje irgi matyti buvusios užtvankos pėd­sakų. Tuo būdu pilis iš pietų, vakarų ir šiaurės galėjo būti apsemta vandenimi.

Įvažiavimas į pilį buvo įtaisytas per Vorelį, priešais rytinį perkasą. Čia perkaso dugne, dešiniajame Vo­relio krante, yra aiškus 3 m aukščio tilto pylimas. Pylimas kasimais yra apardytas. Pil. J. Grimašauskas kasė per tą pylimų kelią ir aptiko žemėje, kelių ąžuolinių stulpų liekanas.

Piliakalnio aikštėje ir šlaituose na­tūrali priemolio dirva. Kai kur aikš­tėje pastebima kultūrinio sluoks­nio pėdsakų – tamsesnės spalvos, su pelenų ir anglies likučiais, dirva. Dirvoje dažnai pasitaiko nedideli de­ginto molio gabalai. Pil. J. Grimašausko pasakojimu, rytiniame pylime jis buvo aptikęs urvą, kurį ir prof. E. Volteris buvo matęs. Urvo kraštai buvo apdeginti, o pačiame urve buvo degėsių. Randami piliakalnyje deginto molio gabalai ir aptikti pylime urvai su degėsiais, pažymi piliakalnio augimo techniką.

Kad sutvirtintų iš molio suplaktus piliakalnio pylimus, jie buvo ne tik išorės, bet ir iš vidaus apdeginami. Tam reikalui, pilant pylimą, jie buvo įvairiomis kryptimis medžių gyslomis perneriami ir iš oro pusės medžiais apkraunami. Medžiams su­degus, daugelyje piliakalnių yra li­kę tos paslaptingos skylės ir urvai, apie kurias tiek daug pasakoja mū­sų liaudis. Taip apdeginti moliniai piliakalnių pylimai buvo labai stip­rūs ir daugelyje vietų, pvz., kad ir prie Kauno esančiame Pyplių pilia­kalnyje (spėjama Pilėnų pilies vie­ta), yra visai sveikai išlikę.

Savo padėtimi, išvaizda ir įvai­riais, gynimosi įtaisymais Šeiminiškėlių piliakalnis yra vienas iš gražiausių ir įdomiausių didesniųjų Lietuvos piliakalnių.

Daugiau apie Vorutos pilį ir Šeimyniškėlių piliakalnį skaitykite P. Tarasenkos straipsnyje „Vorutos pilis

Padavimai ir legendos

Viduryje nedidelio miškelio, prie Volupio ir Varelio upelių gyveno gausi šeima. Jie buvo draugiški, darbštūs, padėjo vieni kitiems. Vyrai ėjo medžioti, moterys – uogauti bei grybauti.

Atklydo į tuos kraštus svetimšaliai. Jie keliavo jau daug dienų ir naktų, pavargo, išalko. Labai apsidžiaugė, kai viduryje miškų pamatė nedidelį kaimelį. Žmonės juos priglaudė, pamaitino.

Ir klausia svetimšaliai:

– Kas tokie būsite? Kaip jus vadinti?

– Mes esame šeimyna, – atsakė kaimo žmonės.

Norėdami atsidėkoti, svetimšaliai supylė didelį kalną, kad apsaugotų kaimą nuo audrų, nuo užpuolikų.

O kai svetimšaliai iškeliavo, tai paskleidė žinią, kad viduryje miškų, prie didelio kalno gyvena šeimyniškiai, kurie yra labai geri žmonės.

Ir nuo to laiko jų kaimas buvo pramintas Šeimyniškių kaimu, o piliakalnis šalia jo – Šeimyniškėlių piliakalniu.

Baltų ornamentai juostoje

A. Vienuolis, apie šią vietą, yra parašęs legendą, pavadinimu „Anykščių padavimai„.

5 1 balsas
Įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
1 Comment
Seniausius
Naujausius Daugiausiai įvertintus
Žiūrėti visus komentarus
View all comments
Gintautas
Gintautas
1 month ago

Ten, kur šiandien Šventosios ir Anykštos trikampyje įsikūręs Anykščių miestelis, pačioje aukštojoje vietoje, ant Kalitos kalno, kadai­se buvo didelis bajoro Nykščio dvaras, o netoliese kalnuose — jo saugo­ma pilis Voruta. Nors pilis buvo paslėpta kalnuose, ją dažnai užpuldinė­davo kalavijuočių būriai, atsibastę Šventąja iš jos aukštupio. Mat, pilies rūsiuose bajoras saugojo paslėptus karaliaus Mindaugo turtus, sutarčių raštus ir kitas jo ir savo brangenybes. Pilyje nuolat budėjo stipri įgula.
Šiandien Anykščiuose bajoro Nykščio rūmų ant Kalitos kalno nė žy­mės neliko. O ant piliakalnio, kur prieš penkis šimtus metų stovėjo garsi Voruta, šiandien žemdirbiai sėja grikius, sodina bulves. Piliakalnio pagrioviais gerai dera kanapės. Iš pilies griuvėsių valstiečiai, skirstydamiesi į vienkiemius, prisivežė akmenų, ąžuolų ir senoviškų plytų. Nors jau daug metų pilies kalnas noragais galandamas, bet dar ir šian­dien ne iš visų pusių galima ant jo užkopti. Kalno dirvožemis pilnas akme­nų, plytų nuolaužų, pastatų nuotrupų. Artojai dažnai randa jame seno­viškų pinigų, išaria rūdies suėstų kardų, žalvario sagčių ir kitokių iška­senų. Giliau pasikasus, užtinkama požeminių urvų, akmeninių sienų, įvai­rių, matyti, kadaise vartytų žemės sluoksnių ir tebepūvančių ąžuolinių rąstų. Viena pilies kalno puse sruveno Vorelio upelis, kita — Volupis, atvestas iš toliau. Nors šiandien jie abu užakę ir apgriuvę, bet dar aiškiai matyti, kaip pilį kadaise iš visų keturių pusių plovė vanduo. Ir šiandien tebežymu, kur vartų, kur tiltų būta, kur pilies sienų eita, kurie grioviai žmonių iškasti, kurie vandens išgraužti.
Pilies kalnas taip gerai buvo pačios gamtos paslėptas tarp kalnų ir girių nuo pašalinių akių, kad ir šiandien jį nuo upės ir nuo šiaurės pusės miškai tebesaugo. Žmonės kalba, kad ant pilies kalno vaidenasi.
Daug anykštėnų amžių bėgyje mėgino atkasti piliakal­nyje paslėptus karaliaus Mindaugo ir bajoro Nykščio turtus, bet vis veltui: vos tik kas prisikasa iki pelenų ir anglių sluoksnio, tuojau iš po žemių pradeda virsti troškūs garai, dujos, kad net kvapą užgniaužia.
Tvirta ir atspari buvo kadaise Vorutos pilis. Dažnai ją užpuldavo Li­vonijos ordino būriai, atsibastydavo pskoviečiai. Atlaikydavo ji ir savųjų puolimus, kai susivaidiję Lietuvos kunigaikščiai vesdavo tarp savęs na­minius karus.
Turtingas ir galingas buvo ir Mindaugo palikuonis, Vorutos valdovas bajoras Nykštys. Jo dvarų žemės ir miškai siekė abiem Šventosios kran­tais toli į pietus ir šiaurę.
Bet kaip viskas čia žemėje praeina ir pasibaigia, taip praėjo ir pasibai­gė ir Vorutos valdovo, bajoro Nykščio, giminė, jos garbė ir galybė. At­gyveno savo amžių ir Vorutos pilis. Ne metai po metų, bet iš karto išnyko nuo žemės paviršiaus bajoro Nykščio vyriškoji giminė. Visi jie vieną dieną ir vieną valandą sudėjo savo karštas galvas anapus Ukmergės, ties sena Varkala, Žirnajų ežero pakrantėse.
 
Buvo tai 1435 metų rugpjūčio mėnesį, kai į bajoro Nykščio pilį ir dva­rą atplaukė Šventąja Rygos kalavijuočių tytveikos su pačiu Livonijos ordino magistru riteriu Kerskorfu priešakyje. Sutiko juos ir priėmė bajo­ras Nykštys ne kaip priešus, o kaip draugus, kaip Didžiojo Lietuvos ku­nigaikščio Švitrigailos sąjungininkus. Suspausta širdimi ir sukandęs dantis priėmė bajoras Nykštys po savo pastoge amžinus Lietuvos priešus. Juo labiau į juos šnairavo bajoras ir jo žmonės, kad atsibastėliai vežėsi su sa­vimi daug ginklų, daug šarvų, plukdė upe ant sielių naujų patranku ir kitos karo medžiagos, o maisto sau ir pašaro arkliams grobėsi pakelėje iš vietos žmonių.
– Bajore, jei nori, pamėginkime, ar aš iš savo patrankų, nenuimda­mas jų nuo sielių, sutrupinsiu visą tavo pilį ir dvarą? Tokia pilis, atsiradus naujoms patrankoms, daugiau tinka karvėms laikyti, negu apsiginti! — pasityčiojo iš seno bajoro Livonijos ordino magistras Kerskorfas.
– Atidėk tai, riteri, kai grįšime atgal, nes gali tau šovinių pritrūkti,— dviprasmiškai ir ramiai atsakė jam senas bajoras Nykštys.
Rytojaus dieną kartu su kalavijuočiais išjojo karan prieš sukilusį ku­nigaikštį Žygimantą ir senas bajoras su savo devyniais sūnumis ir dauge­liu žmonių. Visi bajoro sūnūs, kaip ir jis pats, buvo tikri „nykščiai“: že­mučiai, kresnučiai, bet platūs pečiuose, kaulingi ir raumeningi. Ir šiandien Užuonykštėje kresnus žemučius vyrus vadina „nykščiais“.
Kai prieš išjojant išėjo iš margo rašyto svirnelio anyta su devyniomis marčiomis atsisveikinti su savo vyrais, bajoro kieme pakilo didelis verks­mas ir klyksmas. Marčios verkė, klykė, laužė baltas rankas ir, apsikabi­nusios savo vyrus, nebenorėjo su jais skirtis. Užvis gailiau verkė, užvis labiau laužė savo baltas rankeles viena bajoro martelė, jo jauniausiojo sūnaus Putino jauna žmonelė Ona. Ji buvo jau krikščionė, gimusi Vilniuje ir neseniai atitekėjusi į bajoro Nykščio dvarą. Kaip apsikabino ji savo Putinėlį, kaip sunėrė savo baltas rankeles jam už kaklo, kaip prisispaudė savo lieknu liemenėliu prie jo karštos krūtinės, taip ir nebenorėjo paleis­ti. Žirgas kojomis trypė, žąslus kramtė, kamanomis žvangėjo ir jauną žmonelę, pasikabinusią ant vyro kaklo, po kiemą nešiojo. O šaunus riteris Putinas viena ranka žirgą valdo, kita žmonelę prilaiko ir lyg nori ją nuo savęs atplėšti, lyg karščiau priglausti.
Pagaliau pripuolė prie jų anyta, aštuonios marčios ir jauną žmonelę plėšte nuo vyro atplėšė. Įsiviliojusios ją margan svirnelin, pačios verkda­mos ramino. O devyni broliai išsirikiavo ir, užtraukę karo dainą, išjojo iš savo tėvo dvaro. Kartu su jais išjojo ir tėvas, senas bajoras Nykštys. Išjojo, palikęs stiprią įgulą sergėti pilį ir dvarą.
Ilgai Šventosios pakraščiais skambėjo devynių brolių karo dainos, ir dar ilgai margoje rašytoje bajoro klėtelėje devynios marčios klykė.
– O ten kas per stebuklai? — staiga paklausė seną bajorą magistras Kerskorfas, prijojęs Šventosios krantą ir pamatęs anapus upės, ant Šven­taragio kalno, dūmus.
– Tenai, riteri, mano laisvi žmonės, prieš išjodami karan, dievaičiui Kovui auką pakūrė,— šaltai paaiškino jam senas bajoras Nykštys.
Nors bajoras ir buvo pasikrikštijęs, bet labiau dar pasitikėjo senais dievais negu naujais ir prieš mūšį ar medžioklėje melsdavosi tik jiems.
– Bajore, aš vežuos su savimi keletą kunigų, jei nori, mes tuojau pa­krikštysime tavo žmones,— pasisiūlė jam magistras.
– Riteri, atidėk tai, kai grįšime atgal, kitaip gali kunigų pritrūkti,— vėl ramiai ir dviprasmiškai atsakė senas bajoras Nykštys ir nujojo toliau.
Įsižeidęs magistras paliepė savo knechtams pasisklaistyti būriais po ba­joro žemes ir padegti tuos kaimus ir ūkius, kuriuose tik užtiks bet kokius „pagonijos“ pėdsakus. Kaip magistras įsakė, taip jo samdiniai ir padarė: ir šiandien tie kaimai ir paskiri ūkiai, kurie buvo magistro paliepimu sude­ginti, vadinami Liepdegėnais. Daug jų, šitų Liepdegėnų, ir visi jie ne vie­noje vietoje, o išmėtyti po miškus ir pelkes. Vėliau vietos administracija savo patogumui pradėjo vadinti vienus — Pirmaisiais Liepdegėnais, ki­tus — Antraisiais, Trečiaisiais, Tolimaisiais, Artimaisiais. Ir iki šių dienų tų kaimų ir vienkiemių ainių nepalietė jokia svetima dvasia, ir joks sve­timas raugas juose neprigijo: darbštūs, statūs, mažai kalbūs, prietaringi, jie uoliai laikosi savo ir be miško, be balų nerimsta. Vėliau visus Liepdegėnus Žygimantas apdovanojo valakais.
Nuo Kavarsko aukštumų pamatė senas bajoras savo žemėse gaisrus ir suprato priežastį, bet nebuvo ką daryti: reikėjo skubėti kunigaikščiui pa­galbon. Giliai užslėpęs širdyje magistrui pagiežą, jojo toliau.
Praėjo savaitė, kita. Daug ašarų išliejo jaunosios martelės, rymodamos ant dvaro kuorų ir savo vyrų sugrįžtant belaukdamos. Užvis labiau sielojosi, už visas kitas marčias daugiau ašarų išliejo jau­niausioji martelė, karžygio Putino žmonelė. Kaip krikščionė, ji jautėsi vieniša tarp kitų marčių, dar tebegarbinusių gamtos reiškinius. Vakarais ji nusileisdavo nuo Kalitos kalno prie srauniojo upelio, kuris tekėjo apa­čioje pro bajoro Nykščio dvarą, ir, atsirėmusi drebančios epušėlės, ilgas valandas išstovėdavo, neramias mintis begalvodama ir ašarėles belieda­ma. Ne tiek dangumi nukrisdavo nuriedėdavo žvaigždelių, kiek jaunoji martelė pernakt išliedavo gailių ašarėlių. Blyškus mėnulis dar labiau nu­blykšdavo, įsižiūrėjęs į liūdną, užverktą bajorės veidą, į bejėgiai nuleis­tas rankas, lyg verkiančio beržo šakas.
Berymodama vaizduodavosi ji sau, kaip ten jos Putinėlis su savais, o ne su priešais kariauja, kaip tie savieji vieni kitus žudo. Žudo ir žudosi ne tėviškėlę gindami, o dėl išpaikusių savo viešpačių, Lietuvos galiūnų, užsispyrimo…
Kitąsyk vaidendavos jai, kad jos Putinėlis guli karo lauke strėlės pervertas, ir nėra kas jam žaizdą aprištų, vandens atsigerti paduotų ir po šilta pastoge priglaustų…
…Linguokit kalne, rugeliai,
Žaliuokit, žalios lankelės…
Nėra žinelės nuo mano vyrelio,
Nuo mano Putinėlio, —
laužo baltas rankeles jaunoji martelė ir gailias ašaras lieja…
Patekėjusi saulutė ne kartą stebėjosi, pamačiusi jaunąją moterėlę toje pačioje vietoje, kur ją buvo palikusi nusileisdama.
O ten toli toli, anapus Ukmergės, ties Varkala, tarp Šventosios ir Žirnajų ežero, susirėmė tarp savęs du galiūnai, du Lietuvos kunigaikščiai: Švitrigaila su savo talkininkais gudais, čekais, totoriais ir Livonijos ka­lavijuočiais iš vienos pusės, Žygimantas su savo lenkais ir mozūrais — iš kitos. Nors neilga, bet žiauri ir kruvina buvo Lietuvos galiūnų kova: žuvo visi devyni bajorai Nykščiai su savo tėvu priešakyje, žuvo ežero pakrantėse ir pats Livonijos ordino magistras Kerskorfas su visa savo kariuomene ir su visomis atsivežtomis patrankomis.
Retas kuris iš nugalėto kunigaikščio Švitrigailos valdinių sveikas pa­spruko: kurie ir liko mozūrų kardų nesukapoti, tai gyvi į paežerės pra­rajas nugrimzdo. O mūšį Švitrigaila pralaimėjo ir pats vos galo negavo tik per kvailą paiko magistro užsispyrimą ir dėl per didelio pasitikėjimo savo naujomis patrankomis.
Lenkai tą kruvinojo mūšio lauką savo kronikose atžymėjo „poboisko“, o lietuviai jį iškreipė savaip ir toje vietoje įsikūrusį miestelį „Pabaisku“ pradėjo vadinti.Kai toji baisi žinia pasiekė bajoro Nykščio dvarą ir pilį, net apylinkės miškai aidėjo nuo nelaimingųjų našlių klyksmo ir verksmo. Visų skau­džiau, visų gailiau šaukė ir klykė bajoro martelė, jo jaunojo sūnaus Pu­tino našlė. Neištvėrė ji tokio sielvarto ir, sunėrusi ant savo gelsvų kasų baltas rankeles, klykdama išbėgo iš bajoro rūmų ir pasileido stačiai prie upelio, kuris čia pat, pakalnėje, tekėjo… Pribėgusi vandenin įšoko, pasinėrė ir… daugiau nebeišsikėlė. Ją nusi­vijo anyta ir aštuonios marčios; atbėgo iš dvaro žmonės, užmetė tinklą, su kabliais, su grėbliais pagraibė, bet vargšės jaunos našlelės nebesužvejojo. Taip ji nuplaukė ten, kur jos narsus Putinėlis galvelę padėjo.
Kitos našlės greit aprimo, apsiprato, užkurius užsiėmė, už nebajorų ištekėjo ir, pasidalinusios šešuro žemes, laimingai įsikūrė. Ir šiandien Pa­varės ir Štakių miškuose ant kalnų glūdi paskiri kaimai bei ūkiai, lyg atskiros pilaitės — tai vis bajorų Nykščių našlių palikuonys.
Praėjo metai, ir amžiai sukako. Šventąja daug daug į marias vandens nubėgo. Bajoro Nykščio pilies ir dvaro nė griuvėsių nebeliko, tik tebe­stūkso Anykščių kalnuose vienišas kaip balnas dviem kuprom piliakalnis. Žmonės jo ir vardą užmiršo. O tą bevardį upelį, kuriame nusiskandino našlė bajorienė Ona Nykštienė, jos vardu ir pavarde pavadino. Ilgainiui, perduodami tai iš lūpų į lūpas, iškreipė, sutrumpino ir, vietoje Onos Nykštienės, pradėjo tarti „Onykštienės“. Dar vėliau mokslininkai ir geo­grafai pavadino ją Anykšta. O jos, Anykštos, ir Šventosios trikampy, prieš Šventaragio kalną, besikuriantį miestelį Anykščiais pradėjo vadinti.
 
Antanas Vienuolis / „Padavimai ir legendos“ 1934 m. p. 71 – 76.

1
0
Norėtųsi jūsų minčių, pakomentuokite.x
()
x