Pilionių piliakalnis

Pilionių piliakalnis stūkso Kėdainių rajono savivaldybės šiaurinėje dalyje, 27 km nuo Kėdainių, netoli Gudžiūnų miestelio. Jis matomas tik pravažiavus Pilio­rių kaimą, pakelės kairėje pusėje. Dar vadintas Švedkapiu arba Piliuku.

Aikštelė trikampė, driekiasi pietų – šiaurės kryptimi. Ilgis 44 m, plotis 35 m (šiaurinėje dalyje). Šiauriniame aikštelės krašte yra 35 m ilgio, 3 m aukščio, 14,5 m pločio pylimas, už kurio iškastas 3 m pločio, 0,3 m gylio griovys. Šiauriau, už griovio, įrengtas papilys, kurio aikštelė 17×27 m matmenų, iki 1 m aukštesniu viduriu. Jos šiaurinėje pusėje yra 11 m pločio, 2,5 m gylio griovys 5 m pločio dugnu, kuriuo dabar eina lauko keliukas. Šlaitai statūs, 5-­7 m aukščio.

Užlipti į koplyčią įrengti platūs laiptai. Tankiai apaugęs medžiais ir krūmais. Pietinėje ir pietvakarinėje papėdės dalyje buvusi gyvenvietė. Piliakalnyje rasta gludintos, grublėtos ir lygios keramikos liekanų.

Pasakojama, kad šioje vietoje lietuviai sumušė švedus: dauguma jų žuvo arba buvo palaidoti piliakalnyje. Pasak padavimo, kalnas atsiradęs, kai švedai čia laidoję žuvusius karius, pildami ant jų žemes kepurėmis. Ilgus dešimtmečius istorikai tvirtino, kad Pilionių piliakalnis – tai garsieji Pilėnai, menantys lietuvių kovas su kryžiuočiais. Gražiausiai šį piliakalnį vadino Naujaupės dvaro savininkai Girštautai – Aukso kalneliu. XIX a. veikė rusų kapinaitės. Apie 1930–1934 m. Vladas Girštautas pastatydino ant šio kalnelio mūro koplyčią su laidojimo rūsiu. Čia kasmet būdavo švenčiami Šv. Elenos atlaidai (įtakos turėjęs fundatoriaus žmonos Elenos vardas).