Alytaus piliakalnis

Alytaus piliakalnis, Vienuolyno kalnas, Švento Jono kalnas, Joninių kalnas

Adresas

Alytaus piliakalnis. Žemėlapyje pažymėta tiksli piliakalnio vieta.

GPS

54.3966111, 24.08

Adresas

Alytaus piliakalnis. Žemėlapyje pažymėta tiksli piliakalnio vieta.

GPS

54.3966111, 24.08

Alytaus piliakalnis su gyvenviete, Vienuolyno kalnas, Švento Jono kalnas, Joninių kalnas – piliakalnis ir senovinė gyvenvietė Alytaus rytinėje dalyje, Nemuno dešiniajame krante, Alytupio ir Nemuno santakoje. Pasiekiamas iš Nemuno dešiniajame krante esančio senojo (pirmojo) Alytaus centrinės A. Juozapavičiaus gatvės pasukus į Merkinės gatvę, iš jos – į Piliakalnio gatvę, važiuojant laikytis arčiau dešiniojo Nemuno kranto – iš viso 1,1 km, yra kairėje. Pastačius pėsčiųjų ir dviračių tiltą bus ypač patogu pasiekti piliakalnį iš miesto.

Piliakalnį iš vakarų ir šiaurės vakarų juosia Alytupio slėnis, iš pietų – Nemunas, iš rytų ir Šiaurės rytų – daubos. Šlaitai statūs, 20–25 m, tik rytiniai 5–6 m aukščio. Aikštelė keturkampė, 25 x 15 m dydžio. Jos rytinį pakraštį puslankiu juosia 40 m ilgio, 2,5 m aukščio pylimas. Nenaudota kalvos pietvakarių dalis nuo piliakalnio atskirta giliu grioviu.

Išoriniu šlaitu aikštelės pakraščiais tęsiasi pusiau užslinkę apkasai, o pietuose, ties pylimo galu, yra neaiški įduba, primenanti sviedinio sprogimo išrausą. Aikštelės pietinėje ir vakarinėje pusėje yra 2 m pločio ir 1 m gylio Pirmojo pasaulinio karo apkasai. Piliakalnis datuojamas I tūkstantmečio viduriu – XIV a.

Istorija

Piliakalnio rytinėje papėdėje 1 ha dydžio plote yra I tūkstantmečio antrosios pusės (VII a.) ir XI a.- XIV a. gyvenvietė su 60 cm storio kultūriniu sluoksniu, tyrinėta 1985–1986 m. Gyvenvietės šiaurės vakarų ir vakarų dalyje archeologai ištyrė 240 m² plotą, rado VII a.- XII a. kultūrinį sluoksnį su lipdyta grublėtu paviršiumi ir žiesta keramika. Gyvenvietėje rasta sudegusių pastatų liekanų, ūkyje naudojamų dirbinių, kalavijo galas, pentinas su spygliu. 500 m į šiaurės vakarus yra 1984–1986 m. tyrinėtas vėlesnio laikotarpio senkapis, įrengtas greičiausiai dar pilėnų.

Rašytinių XIV a. šaltinių liudijimu, Alytuje kadaise stovėjusi pilis, ir manoma, kad būtent ant šio piliakalnio. Dabartinių dirbamų laukų vietoje turėjusi būti priešpilio teritorija. J. Radziukynas knygoje „Suvalkų rėdybos piliakalniai“, išleistoje 1909 m., mini Nemuno dešiniajame krante už Alytaus stovėjusią „apgintuvę“. Kraštovaizdžio ypatumų aprašymas ir ypač užuomina, kad „kalno papėdėje – šiaurės pietų pusėje – teka upelis, kuris įteka į Nemuną“, nepalieka abejonių, jog minimas būtent Alytaus piliakalnis.

Po Žalgirio mūšio piliai netekus gynybinės reikšmės, gyvenvietė pradėjo plėstis į šiaurės vakarus nuo piliakalnio. 1524 m. Alytuje buvo pastatyta bažnyčia, o XVII a. vid. – renesansinė rotušė.

Padavimai ir legendos

Kovų su kryžiuočiais metu atsirado gražus padavimas apie bajoro Raimonio dukros Mirgrausėles ir kunigaikščio Smūkninio sūnaus  Alytos meilę. Nepaisant nieko Mirgrausėle turėjusi tapti vaidilute. Kryžiuočiams užpuolus pilį kovoje kritę visi Raimonio kariai, tik vienas Alyta likęs gyvas. Jis prasiveržęs iš kryžiuočių apsupimo, nujojęs į Gabijos kalnelį, kur Mirgrausėle kursčiusi šventąją ugnį, ir ją paslėpęs, pats grįžęs į kovą. Nors ir narsiai kovojęs Alyta, bet ir pats žuvęs. Mirgrausėlė, sužinojusi apie Alytos mirtį, taip graudžiai verkusi, kad ašaros upeliu liejosi į Nemuną. Upelis buvęs žynių pavadintas Alytupiu, o Gabijos kalnelis  Alytaus piliakalniu.

0 0 balsai
Įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest

0 Comments
Žiūrėti visus komentarus
View all comments
0
Norėtųsi jūsų minčių, pakomentuokite.x