Padovinio piliakalnis

Padovinio piliakalnis su gyvenviete  – piliakalnis ir papėdės gyvenvietė centrinėje Marijampolės savivaldybės teritorijos dalyje, į šiaurės vakarus nuo Padovinio (Liudvinavo seniūnija). Pasiekiamas plentu Marijampolė – Padovinys prieš pat kelio atsišakojimą į Vaitiškius pasukus į kairę šiaurėn ir pavažiavus 300 m – yra kairėje, vakaruose.

Archeologinį kompleksą sudaro piliakalnis ir papėdės gyvenvietė.  Šiaurėje ir rytų pusėje ją juosia bevardis Dovinės upelio intakas, o vakaruose ir pietuose ji ribojasi su dirbamais laukais. Piliakalnis stūkso aukščiausioje, pietvakarinėje dalyje, o nuo jo į vakarus, šiaurę ir rytus plyti gyvenvietės teritorija. Jos centrine dalimi, piliakalnio rytine ir šiaurine papėde praeina lauko kelias.

Piliakalnis 120 m ilgio šiaurės rytų – pietvakarių kryptimi ir iki 60 m pločio, įrengtas atskiroje kalvoje. Šiaurės rytinė jo dalis aukštesnė, 9-11 m aukščio šlaitais, kurie viršutinėje dalyje statūs. Aikštelė ovali, pailga šiaurės rytų – pietvakarių kryptimi, 27×22 m dydžio. Jos pietvakarių krašte supiltas 1 m aukščio, 12 m pločio pylimas. Piliakalnio pietvakarių dalyje, 3 m žemiau aikštelės yra terasa. Ji 30 m ilgio, 30 m pločio ir 5­6 m aukščio, nuolaidesniais nei likusios piliakalnio dalies šlaitais. Šiaurės rytų gale pastebimi čia buvusio pylimo pėdsakai. 6 m aukštyje nuo kalvos papėdės visą piliakalnį juosė 1-4 m pločio terasa, kurios šiaurinė ir šiaurės vakarinė dalys sunaikintos.

Piliakalnis apardytas arimų, aikštelės kraštuose iškastų apkasų, dabar dirvonuoja.

Piliakalnio šiaurės, vakarų ir rytų papėdėje yra senovės gyvenvietė. Ji apima 2 ha plotą. Šiandien tai dirvonuojantys, palyginti lygūs laukai.

1954 ir 1962 m. piliakalnį žvalgė Lietuvos mokslo akademijos Istorijos institutas. Piliakalnyje rasta sidabrinė lankinė segė, žalvarinė sagtis, du moliniai verpstukai, lygios, brūkšniuotos ir grublėtos keramikos, o papėdės gyvenvietės teritorijoje – lygios, brūkšniuotos ir grublėtos keramikos šukių.

Radinius saugo Lietuvos nacionalinis muziejus.

Piliakalnis su gyvenviete datuojami I tūkstantmečiu – II tūkstantmečio pradžia.

Piliakalnis žinomas nuo seno. Padavimai pasakoja, kad jame paslėpti senovės ginklai ir brangenybės, kad iš piliakalnio naktimis išeina ir pievoje klaidžioja dvi ugnelės. 1908 m. piliakalnį mini kunigas, istorikas Jonas Totoraitis. 1935 m. Valstybės archeologijos komisija surinko apie piliakalnį medžiagą ir įpareigojo žemės savininką Juozą Grinių jį saugoti.