PADAVIMAI IR LEGENDOS
Autorių kolektyvas „Vaidilutė” // Vilniaus legendos 1998 m., p. 38-40; Nuotraukoje Neris, 1882 m. autorius: Józef Czechowicz. Gražioji Usparimė, šešioliktąjį pavasarį išvydus, neteko motulės ir tėvulio. Motulė, sunkios ligos varginama, anksčiau nukeliavo pas dievus į dausas, o tėvulį bemedžiojant vilkai sudraskė. Kadangi nebuvo artimų giminių, prie kurių prisiglausti galėtų, ryžosi…
Peržiūrėti daugiauNuotrauka: Vilnius. Gedimino pilies kalnas 1970-1975 m. Parengė B. Kerbelytė „Vilnius” // Žemės atmintis 1999 m. p. 12; Vilniuje pro švento Kazimiero kalną (jį dar vadina Pilies kalnu; ten yra pilis ir patranka, kuri šauna dvyliktą [valandą]; tas kalnas nuo vieškelio kaip nutašytas) važiavo vienas žmogelis iš turgaus su neparduotom…
Peržiūrėti daugiauNuotrauka: Vilnius. Pilies kalnas. 1913 m. Parengė B. Kerbelytė Vilnius // Žemės atmintis 1999 m. p. 11-12; Vilniuje pro Pilies kalną ėjo žmogus. Kada tas buvo, nežinau, bet dar prie karalienės. Na, eina žmogus pro kalną ir mato: kalne atidaryti vartai, ten vaikšto kokie kareiviai. Išėjo pro vartus koks kareivis…
Peržiūrėti daugiauNuotrauka: Vilnius. Vilija. 1887 m. Autorius: Józef Czechowicz Parengė B. Kerbelytė Vilnius // Žemės atmintis 1999 m. p. 11 Milžinas Jokūbas Vilnių statė, o į Kauną pietauti eidavo. Nueidavo, papietaudavo ir vėl laiku grįždavo. Matai, milžinų žingsnis ir už traukinį greitesnis. *** Kalba, kad tik kepurėmis prinešė tų žemių Vilniuje…
Peržiūrėti daugiauJonas Jonila Žilius „Litvo-Lietuvanis ir Lietuva” // Palemonas ir jo padermė 1928 m., p. 15 Valentinijono laikais (366 m.) geruliai, gepidai ir alanai… kurie, benaikinant Romos provincijas, buvo sumušti sikambrių… aprinko savo kareivijos vadu Litalaną, (kurs įvedė juos į Prūsų žemę). Po jo viešpatavo Veidevutas ir jo sūnūs… Didžiausia karo…
Peržiūrėti daugiauJonas Jonila Žilius „Libo Palemonas” // Palemonas ir jo padermė 1928 m., p. 12-14 Valakų-romėnų atėjimas į Pabaltijo kraštus, kaipo padavimas, buvo kuo plačiausiai žinomas; juo tikėjo toki rimti rašytojai, kaip Peucerus, Lasickis, Michalionis. I. Jie (valakai) persikraustę čia iš Valakijos ir kadais yra buvę italų naukuriai, įkurdinti graikų imperatorių…
Peržiūrėti daugiauSTRAIPSNIAI
J. Str. „Užvinčių miškai.” // Mūsų girios 1930 m. nr. 6., p. 52-54; Zarasų miškų urėdijoj, paliai pačią administracijos liniją tęsiasi didelis gražaus miško masyvas — Užvinčių miškai. Bendras miško plotas 4500 ha. suskirstytas į 81 kvartalą. Daugiausia pušynas su maža priemaiša eglių ir dar mažesne minkštųjų lapuočių veislių medžių….
Peržiūrėti daugiauK. Subačius „Sūduvos krašto istorinė Kimenavos žemė” // Terra Jatwezenorum. [T.] 2 (2010) : jotvingių krašto istorijos paveldo metraštis 2010 m. p. 108-130; Istorinė pratarmė Marijampolės miestas istorijos amžių virsme tapo šiandieninės Sūduvos krašto centru, jo sostine. Žinoma, tai akivaizdus faktas, tačiau dėl krašto pavadinimo – ir šnekamojoje kalboje, ir…
Peržiūrėti daugiauK. Baliūnas „Plungės gyvenimo vaizdeliai” // Sekmadienis 1939 m. nr. 39, p. 3; Nuotrauka: „Plungės klumpdirbiai ” S. Petrauskas. Žemaičių muziejus „Alka”. Legendarinis miestas. – Užkeikti lobiai požemiuose. – Rykštės už nelegalią meilę. – Jungtuvių priesaikos laužytojus plakdavo botagais. – Patricija ir plebėjai. – Mūsų ponas grapelis. – Bezprizornikai ir…
Peržiūrėti daugiauM. Alseikaitė – Gimbutienė „Pagoniškosios laidojimo apeigos Lietuvoje” // Gimtasai kraštas 1943 m. nr. 31; p. 53-80; Mūsų tema verčia ieškoti seniausių šaltinių: be abejo, daugiausia tenka pasiremti priešistorinių laikų paminklais — tyrinėtais kapinynais, alkvietėmis. Lietuvoje nemažas sistemingai tyrinėtų kapinynų skaičius jau suteikia tokių duomenų, kurie leidžia pagalvoti ir apie…
Peržiūrėti daugiauL. Kumštytis „Stanelių senovės liekanos” // Gimtasai kraštas 1943 m., nr. 1, p. 46-47; Kryžiočių ordino ir Kuršo vyskupo Henriko pietinių Kuršo žemių 1253 m. dalybų akte, srity, vadinamoje „Ceclis“, minima vietovė „Pytwe“ (žiūr. Lietuvių kalbos žodynas, II sąs. XCI lap. K. Būga). Toliau, tame pat žodyne, CXXIV lape, K….
Peržiūrėti daugiauA. Tautavičius „Dubingių apylinkių archeologiniai paminklai” .. Dubingiai 1971 m., p. 27-38; Gražios Dubingių apylinkės iki šiol archeologų labai mažai tyrinėtos, mažai žinomi jų archeologiniai paminklai, nedaug ir į muziejus iš čia patekusių archeologinių radinių. Todėl seniausia šio Lietuvos kampelio praeitis tebėra mažai žinoma, tebelaukia savo tyrinėtojo. Dar negalime atsakyti…
Peržiūrėti daugiau