Padavimai ir legendos
B. Buračas „Girždutos kalno lobiai užkerėti” // Jaunasis ūkininkas 1938 m. gruod., 8, p. 600-601 Garsi žemaičių Giržduta, senovėje buvusi tvirta pilis ir garbinga šventvietė. Kalnas turi dvi viršūnes. Vienoje kalno viršūnėje, kurioje dabar žymu tik klampi bala, sako, buvusi pagonių alka. Vieta esanti užkeikta. Kai šventųjų ugnį krikščionys užgesino,…
Peržiūrėti daugiauB. Buračas „Birštono piliakalnio karalaitė” // Jaunasis ūkininkas 1938 m. gruod., 8, p. 600 Birštonas daugeliui žinomas savo gydomais mineraliniais vandenimis ir gražiomis vasarvietės apylinkėmis. Mažiau kam yra žinomos Birštono istorinės vietos, kurių čia yra net kelios. Žymesnės yra šios: Vytauto kalnas, Vytauto krepastis, Ginkaus pilalė, Kernuvių kalnas ir Žvėrinčiaus…
Peržiūrėti daugiauDr. J. Remeika „Kalotės ežeras” // Kai dar amžina ugnis ruseno 1939 m. p. 135-136; Kol Bendikų kaimas buvo neišdalytas, samdydavo tik vieną kerdžių. Tas ganydavo viso kaimo gyvulius. Kartą jis ganė prie Kalotės ežero ir, atsisėdęs ant žemės, vijo apvarčius savo rezginėms. Tuo tarpu pribėgo prie jo velnias iš…
Peržiūrėti daugiauB. Buračas „Piliakalniai arba šventkalniai” // Ūkininko patarėjas 1932 m. spal. 28 d. (43), p. 6-7 Apsidairęs po mūsų kraštą visur gali pastebėti kalnelių; panašių į balną, t. y, su žymiu įdubimu per vidurį kalno. Šie kalneliai seniau tarnavo apsigynimui nuo priešų. Juos ir vadina „pilė“, ,,pilelė“, „piliukas“, „piltinė”, „pilaitė”…
Peržiūrėti daugiauTeofilis Tilvytis „Gražus mano Tauragnai” // Ūkininko patarėjas 1932 m. lapkr. 18 d. (40), p. 7 Poemos „Nemunas teka” I-os dalies pradžia Nuo Taurapilio, nuo kalno Matos mažesni kalnaiIr ant vieno, kaip ant balno Sėdi mano Tauragnai.Per gilius, vingiuotus šlaitus Tauragnas mėlynas raitos, Gale jo tamsi duobė — Antras ežeras…
Peržiūrėti daugiauNuotrauka: Vidmantas Balkūnas B. Buračas „Girnikų kalnas” // Ūkininko patarėjas 1932 m. lapkr. 25 d. (47), p. 9 Už Šiaulių pavažiavus 15 kilometrų į vakarus Tauragės plentu, prasideda Žemaitijos kraštas. Čia gamta visai kitokia. Visur tik kalnai, pakalnės. Pakalnėj ežerėlis arba kaimelis, tarpkalnėj upelis, ten vingiuoja kelelis, o prie kelio…
Peržiūrėti daugiauStraipsniai
Paveikslėlis: A. Každailis. Iliustracija S. Daukanto knygai „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių” Motiejus Strijkovskis (1547 — po 1586) buvo mozūras, kilęs iš smulkių bajorų, mokęsis Krokuvos universitete, poetas, karys, istorikas. Į Lietuvą atvyko 1565 m. Kurį laiką tarnavo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės samdytoje (algininkų) kariuomenėje, lenkiškai kūrė eiles, rašė istoriją. Sekdamas Renesanso…
Peržiūrėti daugiauJ. Balys „Tikėjimai” // Lietuvių tautosakos skaitymai II t. p. 20-25 Kalnų gerbimas siejamas su Perkūno ir ugnies kultu: ant kalnų buvusi deginama Perkūnui pašvęsta (amžina?) ugnis. Vienas toks kalnas, minimas kronikose, buvęs Žemaičiuose ant Nevėžio kranto. Oliveras iš Paderbomo (miręs apie 1227 m.) pamini, kad senprūsiai garbinę kalnus, kalvas…
Peržiūrėti daugiauJ. Balys „Tikėjimai” // Lietuvių tautosakos skaitymai II t. p. 56-65 Kronikos gana dažnai kalba apie lietuvių ir kitų baltų giminių šventus miškus. Lietuviai turėję ir miško deivę, kuri vadinosi Medeinė: pirmiausia ją mini voluiniškoji kronika XIII a., paskum Lasickis 1580 m. ir Daukša 1595 m. Pats vardas yra prasmingas,…
Peržiūrėti daugiauNuotrauka: Džiuginėnų piliakalnis. B. Buračas B. Gecevičius „Džiugo kalnas” // Ūkininko patarėjas 1933 m. spal. 26 (46), p. 9 Važiuodamas iš Telšių į Alsėdžius, pamatysi Telšių — Alsėdžių apylinkę, nusėtą kalnų balneliais, miškais miškeliais, slėniais, tarp kurių sruvena amžina, nepabaigiama srovele upeliai. Tarp šitų įvairių kalnų kalnelių labiausiai krenta į…
Peržiūrėti daugiauA. Vaidevutis „Stelmužė paslaptingųjų ąžuolų karalija” // Ūkininko patarėjas 1932 m. rugpj. 26 (34), p. 7 Keletą žodžių apie Stelmužę, apie paslaptingų ąžuolų karaliją, apie vaidilų žemę. Nuo Zarasų, maždaug .2 km. į šiaurę, yra senas Stelmužės dvaras. Tas dvaras, gal būtu visai pamirštas, jei ne tas ąžuolas, kuris viešpatauja…
Peržiūrėti daugiauB. Buračas „Piliakalniai arba šventkalniai” // Ūkininko patarėjas 1932 m. spal. 28 d. (43), p. 6-7 Apsidairęs po mūsų kraštą visur gali pastebėti kalnelių; panašių į balną, t. y, su žymiu įdubimu per vidurį kalno. Šie kalneliai seniau tarnavo apsigynimui nuo priešų. Juos ir vadina „pilė“, ,,pilelė“, „piliukas“, „piltinė”, „pilaitė”…
Peržiūrėti daugiau