Indrajai

Indrajai arba Indrajys – ežeras šiaurės rytų Lietuvoje, Utenos rajone, apie 1,5 km į šiaurės vakarus nuo Daugailių. Ežero ilgis (šiaurės vakarų – pietryčių kryptimi) – 4,7 km, vidutinis plotis – 0,65 km, didžiausias plotis – 1,16 km. Altitudė 137,8 m. Giliausia vieta yra ežero centre, jos gylis 23,8 m. Dugnas labai suskaidytas, duobėtas. Ežere yra 3 salos (0,93 ha, 0,38 ha, ir 0,22 ha; bendras plotas 1,53 ha). Ežeras ledyninės kilmės, o tiksliau rininis. Kranto linija vingiuota. Krantai statūs, aukšti, kai kur apaugę mišku. Ežerą iš šiaurės rytų supa Žirgės miškas, iš pietvakarių – Bajoriškių miškas, kitose pakrantėse daugiausia plyti pievos ir dirbami laukai, vietomis auga miškeliai. Į Indrajus suteka 11 upelių, o iš pietų į šiaurę prateka Indraja (į Paščio ežerą, Šventosios baseinas).

Prie Indrajų ežero įsikūrę kaimai: Antandraja, Bajoriškiai, Staškūniškis, Šlaitai, Veleikiai. Pietvakarine pakrante eina kelias 4931 Užpaliai–Alaušai–Bajoriškiai . Šiaurrytiniu krantu eina riba su Zarasų rajonu.

Ežero pavadinimas kildinamas nuo žodžio indrė („nendrė“).

Kraštotyrininkė E. Šimkūnaitė sako, kad Indrajos vardas minimas mūsų pasakose, burtuose, liaudies medicinoje. Yra ne­mažai vietovardžių su šio vardo šaknimis: prie Daugailių Indrajo ežeras; tarp Imbrado ir Antazavės — Indrajos takas (akmenuotos vietos pelkėse); prie Daugailių, Degulių, Dūkšto, Kazitiškio, Kirdeikių yra stambių ak­menų, kuriuos žmonės vadina Indrajos malū­nais, Indrajos krėslais, Indrajos akmenimis; tarp Sudeikių ir Vyžuonų esančias kai kurias pelkėtas klampias vietas vadina Indrajos pravarais ar Indrajos akimis; tap Daugailių, An­talieptės, Dusetų yra Indrajos upe, Paindres kaimas, Indrajos lieptas (kūlgrindinė brasta) Indrajos kalnas, Indrajos liūnas; net Latvijos pasienyje, prie Daugpilio-Smolensko geležinkelio; yra vietovė (glžk. stotis), vadinama Indra. Taigi, remiantis vietovardžiais ir seno­se pasakose slypinčia tam tikra tiesa, galima prieiti išvadą, kad minėtų vietovardžių srityje senų senovėje gyveno Indrajos žmonės. Gal būt jų tam tikras centras ir buvo prie Indrajo ežero. Yra ir „Indrajos“ šaknies pavardžių: Indrelis, Indriūnas, Indrašius, Indreika, Indrišiūnas.

Mūsų tautosaka Indrają vaizduoja kaip ga­liūnę — milžinę, nudirbusią didelius darbus: ji įsigijusi stebuklingą priemonę apsisaugoti nuo bado — traines (greičiausiai išradusi trina­mąsias girnas). Ji yra lyg žemdirbystės pra­dininkė. Nuvykusi pas Saulę, iš jos dukterų išgavusi žirnį, miežį, liną. Indraja išradusi pupas, išmokiusi sėti kviečius. Pagaliau ji ne tik žemdirbystės, bet ir medicinos pradininkė: iš Saulės išprašiusi vaistažolių. Indraja ne tik milžinė, bet ir labai gudri, gudresnė už raga­ną: ji pataria žmonėms vietoje vaikų galvų duoti aguonos galvutes. Iškračiusi žemes iš prijuostės, ji supila aukštą kalną, kad Saulė galėtų viešėti pas žmones. Tarpais ji vaizduo­jama gera deive, daug rečiau pikta ragana. Ji vadinama dar Saulės motina, Saulės sese­rimi, Saulės mylimiausia dukrele. Yra pasakų ir apie Indrajos keliones. Kai kurias jų pa­naudojo archeologas P. Tarasenka savo „Džiųjų Tyrulių paslaptyse“. Prof. P. Slavėnas Indrajos kelionėse randa primityvaus pasau­lėvaizdžio bruožų. Indrajiškose pasakose neminimi metalai. Taigi Indrajos gadyne, pagal E. Šimkūnaitę, esanti labai sena; ji galėjusi prasidėti trečiojo tūkstantmečio prieš Kr. pa­baigoje ar antrojo tūkstantmečio pradžioje, vadinasi, prieš 4-5000 metų. Ir indų mitolo­gijoje yra panašiai skambančių vardų: Indri, Indra. Gal būt, šis panašumas turi ką bendra, tačiau mūsų Indra—Indraja esanti iš mūsų se­nosios tikybos prieaušrio ir atitinkanti senesniąją kultūros pakopą.

Indraja turi du vardu: kartais ji vadinama vienu, kartais antru, kartais abiem. Pvz., atė­jusią paviešėti Indrąją Saulė klausia: „Indra—Indraja, ar tu atėjai ko prašydama, ar mani atkinkydama?“

Aukščiau minimuose plotuose gyveno sėliai. Indrajos pasakose minimi priešiški Indrajos ir Salijos (Sėlijos) santykiai. Kartais Indraja vadinama Sėlijos seserimi. Taigi galima spėti Indrajos gentį buvus giminiška sėliams ir vė­liau į juos įsiliejusią. Tačiau E. Šimkūnaitės teigimams paremti trūksta archeologinių ir is­torinių duomenų.