Ilguva

Ilguva – kaimas Šakių rajono savivaldybėje, kairiajame Nemuno krante, 5 km į vakarus nuo Kriūkų, Panemunių regioniniame parke. Kaimo pakraščiu teka Nemuno intakas Nyka. Seniūnaitijos centras. Stovi Ilguvos Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčia (nuo 1814 m., yra vertingas paveikslas „Marija su Kūdikiu“, dailininkas Mykolas Elvyras Andriolis) ir varpinė. Veikia civilinės Ilguvos kapinės, biblioteka, Šakių rajono pensionatas.

Išlikęs Ilguvos dvaras – XVIII a. pabaigos dvaro sodybos pastatai – liaudiškojo klasicizmo stiliaus rūmai, kumetynas, kluonas, oficina, arklidės. Auga saugomas Ilguvos ąžuolas.

Šešioliktojo amžiaus antroje pusėje ši vietovė buvo vadinama Panykiais ir istoriniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėti 1583 m. Yra išlikęs 1597 m. Panykių dvarelio inventoriaus aprašas. Tame šimtmetyje šiaurinis Sūduvos pakraštys retai buvo apgyvendintas. Panykių dvarą kartu su nemažais žemės plotais abipus Nemuno 1758 m. įsigijo Veliuonos klebonas, prelatas Viktoras Grincevičius Ilgauskas. Jis šiame dvare įsirengė savo vasaros rezidenciją. Netoli dvaro sodybos 1765 m. jis pastatė pirmąją bažnyčią. Panykių dvare nuo senų laikų yra buvusi ir koplyčia. Po dešimties valdymo metų dvarą pardavė savo brolio Pranciškaus sūnui, karaliaus Stanislovo Augusto rūmų tvarkytojui Jonui Grincevičiui. Kaip tik tuo metu Panykius imta vadinti Ilguva.

Panykiai buvo vandenvardinis vietovardis, kilęs nuo Nykos upelio.

Vietovėje gyventa dar akmens amžiuje. Į pietvakarius nuo Ilguvos yra I tūkstantmečio – II tūkstantmečio pradžios Dulinčiškių piliakalnis, už jo Misiūnų piliakalnis, rytuose – Žuklijų piliakalnis ir kiti Panemunės piliakalniai, dauguma jų su gyvenvietėmis.

Medinius dvaro rūmus XVIII a. pabaigoje pastatydino karaliaus Stanislovo Augusto dvaro šambelionas Jonas Grincevičius. Pastatas atgręžtas į Nemuną stovi ant aukšto 80 m aukščio skardžio. XIX a. veikė spirito varykla, malūnas, plytinė, kalkinė. 1818 m. įkurta mokykla, kurioje 1836–1939 m. mokytojavo Antanas Tatarė.

Ilguvos savininkai broliai H. ir P. Grincevičiai rėmė 1863 m. sukilėlius, todėl Rusijos imperijos valdžios buvo suimti ir ištremti į Tobolsko guberniją. Dvare gyveno J. Talkas-Hryncevičius. Nuo 1895 m. dvarą valdė E. Mlynarskis. XX a. pradžioje čia lankėsi ir kūrė Polis Kochanskis, Mykolas Elvyras Andriolis, Ignacas Paderevskis, Ferdinandas Ruščicas, Karolis Šimanovskis, Stasys Šimkus, Stefanas Žeromskis, po 1918 m. – Juozapas Albinas Herbačiauskas, Kazys Šimonis. Dvare vyko koncertai, buvo sukaupta apie 1000 m. knygų biblioteka. 1918 m. Ilguvoje įsteigta mokykla, parduotuvė, vėliau paštas. Po II pasaulinio karo Ilguvos apylinkėse veikė Tauro apygardos Lietuvos partizanai.

Dr. Jonas Basanavičius yra užrašęs žinių, apie čia XX a. gyvenusi ir žmonėms žinias teikusi žynį Ilgį.

„Pirmą kartą apie Ilgį man teko išgirsti nuo Jurgio Milušio iš Ilguvos. Vasarą 1907 ir 1908 m. apsilankant Ilguvoje, teko su­rinkti apie tą lietuvių žynį kelias žinias nuo Juozo Starkevi­čiaus, 66 m. zakristijono, gimusio Gelgaudiškyje ir 45 metus Ilguvoje gyvenančio, kursai apie Ilgį girdėjęs pirmą kartą nuo Jokūbo Žukausko, 103 m. amžyje 1860 metais mirusio ir girdė­jusio pasakojant nuo kito tokio žmogaus, kursai 116 m. turė­damas buvo miręs. Apie tą pat Ilgį man pasakojo ir Ilguvos gyventojas Tadas Laurynaitis, 60 metų, gimęs Gaisriuose, Pil­viškių parapijoje, ir 51 m. Ilguvoje gyvenąs. Ir Ilguvos dvarinin­ko Hrincevičiaus – dabar Mlynarskio – šeimynoje tradicija apie Ilgį taipogi dar gyva liekti. Anot šitų žmonių pasakojimo, vieta, kur Ilguva guli, prieš persikelsiant čion prelatui Hrincevičiui buvus apžėlusi mišku, kursai ir šiandien apdengęs turi upės Nykos ir Nykutės šlaitus ir daubas, šitoje puikioje ant Nemuno ir Nykos aukšto kranto vietoje augęs tuomet viens senas aržuolas, kursai ir šiandien to­je pat vietoje tebestovi, keletą žingsnių nuo bažnyčios tvoros že­myn paėjėjus, bet jau visai nudžiūvęs, viduryje išpuvęs ir išdegintas. Aukštai šitame medyje pusiaunuogis Ilgis sėdėdavęs ant šakos, rankas į vieną, kojas į kitą šaką iš dešinės medžio pusės atsirėmęs. Ant galvos nešiodavęs aržuolo lapų su gilėmis žalią vainiką. Rankoje turėjęs tokią trūbelę, kuria jam trūbijant, žmo­nės rinkdavęsi prie aržuolo ir Ilgio pamokslų klausydavę. Jisai mokinęs, kaip ir koks kunigas, kaip reikią gyventi, dievams ar Dievui melstis, kaip ir kada laukus dirbti ir t. t.; pranašavęs, koks būsiąs oras, ir t.t. Ypač pavasariais ir rudenimis turėda­vęs daug darbo su žmonėmis, kurie pas jį iš tolimų kraštų telk­davęsi, patardamas jiems įvairiuose reikaluose. Žmonės dar bu­vę tuomet „pagonai”. Jie, pas Ilgį eidami, sakydavę: „Eisim pas Ilgį į žinyčią”, „Eisim pas žinyčią”, „Eisim žinių žinoti”, nes iš ten jie įvairias žinias parsinešdavę. Jeigu Ilgio „rodą ant gero išeidavus”, žmonės, ypač rudenyje, sugabendavę jam – kaip ka­lėdos – įvairių dovanų: gyvuliais, javais ir kitais daiktais. Kur jo gyventa – neteko sužinoti. Rėdęsis kaip ir kiti to krašto lietuviai, tik žmones mokindamas sėdėdavęs aržuole iki juostos nuogas.

Kunigui Hrincevičiui pasistačius Panykių dvare koplytėlę ir rasit pradėjus Ilgį persekioti, jisai iš čia pragaišęs”.