Vosgėlių piliakalnis

Vosgėlių piliakalnis su gyvenviete, Drageliškiai – piliakalnis ir gyvenvietė Zarasų rajono savivaldybės teritorijoje, Dusetų seniūnija. Pasiekiamas keliu Dusetos – Užpaliai. Vosgėliuose pasukus į kairę pietų kryptimi ir pavažiavus 850 m, yra dešinėje vakaruose nuo kelio.

Piliakalnis įrengtas atskiroje didelėje kalvoje. Labai apardytas arimų (nuarta mažiausiai 1 m), dirvonuoja, šiaurės vakarų šlaite auga pušų ir berželių guotas.

Piliakalnį sudaro atskira 40 m aukščio natūrali kalva. Išartoje kalvos dirvoje dar iš tolo išsiskiria du juodos spalvos kultūriniai sluoksniai, kurie įvairaus platumo ruožais supa kalvą. Platesnis, 20 m pločio, ruo­žas eina viršutine šlaitų dalimi, o antrasis, 5 m pločio, yra apati­nėje šlaitų dalyje. Tyrinėjant šiuos kultūrinius sluoksnius, buvo nustatyta, kad apatinis kultūrinis sluoksnis dengė čia buvusį 4 m pločio ir iki 1,5 m gylio griovį, ir jokių radinių jame nebuvo su­rasta. Viršutinis kultūrinis sluoksnis susidarė gyvenant toje vietoje žmonėms ir buvo ypač turtingas įvairių radinių, kurių net ir pavir­šiuje buvo nemažai surinkta. Šie radiniai rodo, jog ir Vosgelių piliakalnio kultūra tęsėsi apie du tūkstančius metų.

Radiniai, be nedidelių išimčių, yra panašūs į kitų Aukštai­tijos piliakalnių radinius. Čia surastieji dirbiniai: žiestų indų šukės, šiferiniai varpsteliai ir ilgieji sidabriniai lydiniai rodo, kad šis piliakalnis buvo naudojamas ir X—XI amž. Tačiau vėlesniųjų laikų radinių piliakalnyje rasta nedaug ir todėl reikia manyti, kad Vosgelių piliakalnis tuo metu jau buvo apleistas. Gal būt, vėliau jis ir vėl būdavo panaudojamas trumpam laikui arba kaip slėptuvė pavojaus metu, arba kokiems nors ypatingiems tikslams. Kultūriniame sluoksnyje atrasti į vieną vietą sudėti meškos kaulai ir keli vėlyvieji geležies dirbiniai rodytų, jog tai yra kažkokių kolektyvinių apeigų liekanos.

1949 m. piliakalnį žvalgė Istorijos institutas. Tyrimų radinius saugo Vytauto Didžiojo karo muziejus, atsitiktinius radinius – Lietuvos nacionalinis muziejus. Piliakalnis datuojamas I tūkstantmečiu pr. m. e. – XIII a.

Teigiama, kad Vosgėlių piliakalnį supylusi milžinė Indraja: prisėmusi prijuostę žemės ir supylusi iš jos kalną. Kur sėmė žemę – atsirado eže­ras. Kiek piliakalnis turįs aukščio, tiek ežeras gylio. Supylusi piliakalnį, milžinė pastačiusi ant jo didelį miestą, kuriame daug žmonių ilgai ir laimingai gyvenę. Tačiau pikta ragana pavydėjusi žmonėms laimės: ji užbūrusi miestą, užrakinusi jo vartus, o raktus padėjusi po dideliu ak­meniu, kuris ir dabar yra piliakalnio šiaurinėje pašlaitėje. Tas miestas su visais savo gyventojais nugrimzdęs į žemę… Ilgai verkusi milžinė Indraja užkeikto savo miesto. Nuo jos ašarų net upė pradėjo tekėti, kuri dabar vadinama Indrajos vardu.

Vosgėlių piliakalnia vietaj seniau buvus bažnyčia, bet ji labai nepatikus velniui. Velnis norėjįs jų užpilt ir, beimdamas žemes, iškasęs greta ežerėlį ir kriaukliais užpylęs bažnyčios paviršių, bet niekaip negalėjęs užverst durų. Tadu jis paėmįs didelį akmenį ir manęs duris užverst. Bet gaidys sugiedojįs, akmuo iškritįs ir inlindįs in kalna šlaitų (Zarasų raj. GZK, p. 43).