Švendubrės akmuo

Švendubrės akmuo, velnio akmuo

Address

Švendubrės akmuo. Žemėlapyje pažymėta tiksli akmens vieta

GPS

53.9852649, 23.928997462745

Address

Švendubrės akmuo. Žemėlapyje pažymėta tiksli akmens vieta

GPS

53.9852649, 23.928997462745

Švendubrės akmuo, vadinamas Velnio akmeniu  – mitologinis akmuo ir dešimtas pagal dydį Lietuvos riedulys, stūksantis pietvakarinėje Druskininkų savivaldybės teritorijos dalyje, šiauriniame Švendubrės kaimo pakraštyje, dešiniajame Nemuno krante.

Riedulys natūralus, pilkai rausvo stambiagrūdžio granito, pailgas šiaurės vakarų – pietryčių kryptimi, apskaldytas, netaisyklingos trikampės piramidės nupjauta viršūne pavidalo. Virš žemės paviršiaus esančios akmens dalies aukštis – 3,23, ilgis – 7,61, plotis – 5,21, didžiausia horizontali apimtis – 18,55 m.

Akmens rytiniame šone, nuolaidžioje plokštumoje yra 9 duobutės, iš kurių dvi sunkiai matomos. Akmens viršuje iškalta duobutė, į kurią įstatytas metalinis kryžius.

Istorija

Akmuo stūkso vietovėje, kuri vadinama Ažugojais, Pagojais. Istorinėje literatūroje minimas nuo 1923 m. Pasakojama, kad akmenį apie 1841 m. norėta suskaldyti ir panaudoti Druskininkų bažnyčios, o apie 1905 m. – Ratnyčios bažnyčios statybai, bet vietos gyventojai, laikę akmenį šventu, neleido jo sunaikinti. Tiesa, vėliau apylinkės ūkininkai savo reikmėms akmenį apskaldė. 1936 m. per gegužines pamaldas iš Gardino atvykę dvasininkai atlaikė prie akmens pamaldas ir pašventino atsivežtą metalinį kryžių, kuris buvo įstatytas į akmens viršūnę. Sovietmečiu kryžius buvo nulaužtas.

2004 m. šalia akmens legendų motyvais pastatytos medinės skulptūros „Varpininkas“, „Raigardo legenda“, „Piemenaitė“ (autoriai V. Dabrukas, A. Lastauskas, J. Videika).

Švendubrės akmenį „Lietuvos archeologijos medžiagoje“ (1928 m.) paminėjo Petras Tarasenka, remdamasis Zigmanto Gliogerio darbu (neaišku kuriuo) ir Vinco Krėvės padavimais. 1962 m. akmenį aplankė Istorijos instituto žvalgomoji ekspedicija, kuri pažymėjo jį „nearcheologiniu paminklu“.

1974 m. žvalgė Juozas Markelevičius. 1988 m. ekspedicija (vad. Jonas Balčiūnas) padarė svarbų atradimą – pastebėjo duobutes ant akmens šono. Tai leido priskirti jį šventų akmenų grupei.

1998–1999 m. žvalgė Vykintas Vaitkevičius. Per 1998 m. žvalgymus 24 m į pietus nuo akmens dirvoje užfiksuota 15-oji Švendubrės akmens amžiaus radimvietė.

Vykintas Vaitkevičius akmenį priskiria apeiginių akmenų su dubenėliais grupei, kurie datuojami žalvario ir ankstyvojo geležies amžiaus laikotarpiu.

Padavimai ir legendos

Legenda byloja, jog velnias nešė šį akmenį, nes norėjo juo užtvenkti Nemuną, tačiau pradėjo švisti ir netikėtai anksti pragydo gaidys. Velnias išsigandęs pametė akmenį ir nežinia kur pradingo, o akmuo nuriedėjo prie Švendubrės ir stovi ten iki šių dienų.

Kiti padavimai pasakoja, kad akmenį Velnias nešė per Nemuną norėdamas baigti mūryti Liškiavos pilį, tačiau užgiedojus gaidžiui, akmuo iškrito.

Velnias nešė milžinišką akmenį norėdamas sudaužyti legendinę Raigardo bažnyčią, bet gaidžiams pragydus jį išmetė.

0 0 balsai
Įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
0 Comments
Žiūrėti visus komentarus
View all comments
0
Norėtųsi jūsų minčių, pakomentuokite.x
()
x