Puziniškis

Istorikai negali pasakyti, kada šiame pasakiško grožio, kampelyje žmonės surentė pirmąją sodybą. Pasakojama, kad čia pirmieji apsigyveno buvę Lietuvos bajorai Lukaševičiai. Iš kur jie atkeliavo, taip pat niekas nežino. Be sūnų, jie dar turėjo keletą gražuolių dukterų, kurių vie­ną, vardu Birutė, pamilęs Lietuvos didiko Puzono sū­nus ir vedęs. Kuri laiką jis čia gyveno, o vėliau ir šią gyvenvietę imta vadinti Pu­ziniškiu. Dabar čia nėra nė vienos Puzinų šeimos.

Puziniškis yra patyręs vi­sokių negandų, bet pati skau­džiausia įvyko 1933 m. lie­pos 17 d.. Tą vidurvasario dieną, kai visi gyventojai triūsė laukuose, namuose paliktas devynmetis Jonukas užsidegusią degtukų dėžutę įmetė pro tėvų tvarto langą į vidų — tiesiog į sausą šiaudu krūvą. To ir pakako. Iš liepsnojančių pastatų griaudėjo kažkada užslėpti sviediniai, tratėjo šoviniai. Šią šiurpią liepsnojančio kaimo tragediją skelbė aplinkinių bažnyčių varpai. Niekas nieko neišgelbėjo, žmonės liko kaip stovi. Po kelių valandų iš septynių, sodybų keturios pavirto vien degėsių krūva.

Dar tais pačiais metais šis tuometinio pasienio kaimas (ežeru ėjo demarkacinė linija tarp Lenkijos ir Lietuvos) buvo išdalytas vienkiemiais. Prasidėjo naujas gyvenimas su visais vargais ir rūpesčiais. Išsimėtė sodybos po visus kaimo laukus ir pamiš­kes. Tačiau dauguma vien­kiemių po karo sunyko, da­bar jų vietoje kur ne kur dar palikę pamatai ar nusenę sodų medžiai.

Ypač sunkūs kaimui buvo pirmieji pokario metai. Gink­luoti vyrai buvo pastovūs šio pamiškės kaimo lankytojai. Miške maždaug pusiaukelėj tarp Puziniškio ir Ginučių yra vardą Šaudymas gavusi vieta. Pasakojama čia buvus mūšį, šioje vietoje žuvę ketu­ri miško vyrai, vienas puziniškietis.

Pokary vėl pa­lietė kaimą ir liepsnos liežu­viai. Tuoj po minėto mūšio padegtos supleškėjo per pir­mąjį Puziniškio gaisrą svei­kos išlikusios Jono Banio bei Rukšėnų, sodybos. Dar ir dabar su nuoskauda prisimenama, kaip puikiai ir iš kokių tvirtų medžių buvusi suręsta, dabar tokių kaime nesą.

Tačiau dar ir šiandien Pu­ziniškyje, ant gražuolės kal­vos, tarp puikių sodų pui­kuojasi šešios sodybos. Kai­mo vardą dabar garsina jau nebe didikas Puzonas, o kal­vos šlaite į erdvę virš ežero išsišovęs Puziniškio ąžuolas. Vienišas Puziniškio ąžuolas iš tolo matomas nuo Asalnų ir Asalnykščio ežerų, vasa­ros karštymečiais po juo pa­vėsį susiranda kalvos šlaite besiganančios avelės.