Dievogalos Švento Jono upelis
Dievogalos Švento Jono upelis
Dievogalos Švento Jono upelis. Nuotr. vle.lt, Autorius: Vidmantas Balkūnas
Adresas
Dievogalos Švento Jono upelis. Žemėlapyje pažymėta apytikslė upelio atkarpa.
GPS
54.926654828319, 23.668380975723
Dievogalos Švento Jono upelis – nedidelis upelis, šventvietė Kauno rajono savivaldybės teritorijoje, Dievogalos kaime, Nemuno slėnio pakraštyje, į pietus nuo kelio 140 Kaunas–Zapyškis–Šakiai.
Upelio vaga iš Dievogalos kaimo leidžiasi žemyn krūmais ir medžiais apaugusiu stačiu šlaitu į Zapyškio gyvenvietę, šalia sodybinių namų. Čia ji patenka tarp gyventojų apdirbamų sklypų, vaga ištiesinta, toliau – kanalizuota, sunkiai pastebima.
Buvusioje šventvietėje Zapyškyje 2013 m. pastatytas tiltelis ir informacinis stendas, senosiose kapinėse pažymėta tekėjusio upelio senoji vaga.
Upėvardis kildinamas nuo Dievogalos miestelio (Dievogalos upė). Kad gyvenvietės pavadinimas radosi anksčiau, nei upės rodo gyvenvietėms būdinga priesaga -gala.
Istorija
Narbutas rašo štai ką: „Netoli Kauno, kairiajame Nemuno krante, yra nedidelis Zapyškio miestelis. Kelią, vedantį į jį, kerta upelis, seniau vadintas Upyna, o dabar jis vadinamas Išganytojo upeliu. Vasarą, per kiekvieną šventę, ypač per Jonines, čia suplaukia minios žmonių; kiekvienas prie upelio meldžiasi, šlapina vandeniu galvą, prausia veidą ir šlaksto ligos pažeistas kūno vietas. Šis upelis – tikra lietuvių Siloamo krikštinė. Sudrėkinta skaudama vieta nušluostoma švariu baltos drobės gabalu, kuris paliekamas kaboti ant krūmo arba patiesiamas ant žolės. Šio skuduro niekas neliečia, kad liga, palikta ant jo, nepereitų į kūną. Todėl upelio pakrantėse pūva tokios krūvos drobgalių, kad jeigu tai būtų ne čia, o kur nors kitoje vietoje, juos būtų galima panaudoti popieriaus fabrike. ”
Prie upelio, – tęsia Narbutas, – dešinėje kelio pusėje, stovi medine koplytėlė su nukryžiuotuoju, pastatyta ant nedidelės kalvos, kur, pasak padavimų, kadaise buvęs deivės Upynos, gydomosios galios turinčio upelio globėjos, aukuras. Seni gyventojai prisimena, jog dar praėjusio šimtmečio antrojoje pusėje gyvavusi kažkokia moterų bendrija, atlikinėjusia apeigas deivei Upynai. Vietos bažnyčios kunigas klebonas Jankovskis 1813 smulkiai papasakojo, ką jis pats buvo matęs prieš 40 metų. Kol ši bendrija nebuvo uždrausta, iš aplinkinių kaimų prie upelio susirinkdavo keletas moterų, matyt, laikiusių save burtininkėmis; joms vadovaudavo nepažįstama senė, pasirodanti kartą per metus per Rasos šventę (dabar šv, Petro ir Povilo diena), tarytum atsiųsta antgamtinės jėgos. Pasakojo esą ji atlėkdavusi ant skraidančio ožio. Šitos burtininkės kūrendavo ugnį dainuodavo kažkokias dainas, pliuškendavosi upelyje, kepdavo kažkokius paplotėlius ir dalydavo juos žmonėms, kurie už tai atnešdavo joms žuvų, vėžių, laukinių ir naminių vandens paukščių, paršelių ir sidabrinių pinigų. Rytą ši „raganų šventė“ baigdavosi, senė dingdavo be pėdsako, ir vėl grįždavo įprasta tvarka. Senė, vadinama Upyna, tomis apeigomis pašventindavo upelį, kuris įgydavo gydomosios galios visiems metams.
Tas prietaringas apeigas panaikino seniūnas Zabiela, ir 1783 m. ant deivės Upynos kalvos buvo pastatyta išganytojo koplyčia, kuri minėta anksčiau. Nuo to laiko kasmet Jono Krikštytojo dienos išvakarėse atvažiuoja kunigas pašventinti upelio, kuris iki šiol neprarado gydomosios galios. Įdomu tai, kad upelio vanduo gydomosios galios turi tik prie koplyčios ir šiek tiek žemiau jos, o aukščiau, t. y. anapus kelio ir ten, kur upelis įteka į Nemuną, jokios gydomosios galios jo vanduo neturi, nors upeliu teka švarus šaltinio vanduo, paprastas, be jokių priemaišų.
Štai ką apie Dievogalą esu surinkęs interneto platybėse:
Dievogalos kaimas – 0,5 km. į pietvakarius nuo Zapyškio. Rytiniu kaimo pakraščiu teka Kerupė. Tai tipiškas gatvinis kaimas, kurio beveik visi gyventojai gyvena abipus 2,5 km. ilgio gatvės. Kaimo pavadinimas veikiausiai bus atsiradęs nuo ten pat tekančio Dievogalos upelio.
Dievogalos vardas paminėtas Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Alesandro 1500 – 1504 metais išduotoje privilegijoje savo sekretoriui Jonui Sapiegai už ištikimą tarnybą. Jonas Sapiega gautoje žemėje pirmaisiais metais prie Dievogalos upelio pradėjo statyti dvarą, o prie vieškelio – miestelį.
Dievogalos legenda
Legenda pasakoja, kad Dievogalos kaime buvo deginama Perkūno žinyčios aukuro ugnis, kurią saugojęs vaidila. Netoliese, ant Altoniškių kalno, buvo taip pat kūrenama amžinoji ugnis ir deginamos aukos jaunikių globėjai deivei Altonai. Kalno viršūnėje augąs ąžuolas, po kuriuo rinkdavęsi apylikių jaunikiai prašyti dievaitę savo nuotakos. Dėl Altonės vaidilutės ir Dievogalos vaidilos meilės užgesusi Perkūno žinyčios aukuro ugnis. Dėl to žmonės pradėję šaukti „Dievų galas, Dievų galas“. Iš to esą kilęs Dievogalos pavadinimas. [2]
Legenda apie briedžio galvą Šv. Jono bažnyčioje
Nemuno slėnyje prie dabartinio Zapyškio buvusi vieta, į kurią rinkdavosi mūsų protėviai po atviru dangumi garbinti senųjų dievų, aukoti jiems aukas ir prašyti jų palaimos kovoje prieš amžinus lietuvių tautos priešus – kryžiuočius.
1829 m. smarkiai išsiliejo Nemuno ir Neries upės, o pakilęs vanduo ilgai išsilaikė, mat buvo hidrologinis potvynis. Padavime sakoma, kad Vilniaus tikintieji, prašydami Dievo motinos apsaugoti kraštą nuo dar baisesnio stichinio pavojaus, prie medinės briedžio galvos pritvirtinę Marijos paveikslą ir jį nuleidę į vandenį. Taip paveikslas Nerimi, o vėliau Nemunu atplaukęs iki Zapyškio. Prasidėjus atoslūgiui, briedžio galva su pritvirtintu paveikslu užkliuvusi ant Zapyškio kapų, kur pasilikusi, o zapyškiečiai suradę jį Jono vardo bažnyčioje.
Kiek vėliau paveikslo radimo vietoje, kapinėse, prie šaltinėlio, buvo pastatyta koplyčia. Net tris kartus paveikslas buvo bandytas pernešti iš bažnyčios į jam pastatytąją koplyčią, bet po nakties jis vėl ,,sugrįždavęs” atgal į bažnyčią.
1946 m. didžiojo Nemuno potvynio metu Zapyškio Jono vardo bažnyčia smarkiai nukentėjo: buvo nugriauta prezbiterija, o dideli ledo gabalai suplaukė į bažnyčios vidų, viską griaudami ir naikindami. Taip žuvo nemaža brangių senienų, o jų tarpe ir – Nemunu atplaukęs paveikslas, jo metalinės dalys.
Prie stebuklingojo Zapyškio šaltinio netolimoje praeityje Jono atlaidų metu susirinkdavo tūkstantinės ligonių minios melstis ir plautis žaizdas. [3]
Legenda apie žynio Dievaičio maudykles
Šaltinio stebuklingumas turėjo gilias šaknis. Pasakojama, kad prie Zapyškio ant kalno gyvenęs žynys Dievaitis. Dievaitis (toks žynio vardas) buvęs senosios lietuvių tikybos išpažintojas, deginęs amžinąją ugnį ir gydęs ligonius. Toje vietoje, kur dabar gyvena Dievogalos kaimo gyventojas Jurkša, buvusios žynio Dievaičio gydomosios maudyklos, kuriose išsimaudę ligoniai greitai pasveikdavę.
Pradėjus Lietuvoje plisti krikščionybei, netoli stebuklingųjų gydyklų pastatyti krikščioniški kryžiai, bet nakčia jie buvo sudaužyti. „Čia naujojo dievo galas“. Įsigalėjus Lietuvoje krikščionybei, kunigai pradėjo drausti praustis buvusioje Dievaičio gydomojoje maudyklėje, aiškindami, kad tai nieko bendro neturi su katalikų tikėjimu. Bet žmonės neužmiršo šių vietų ir slaptai jas garbino, o ligoniai vis pasveikdavo.
Matydami tai, katalikų bažnyčios dvasininkai nusprendė savo interesams panaudoti „stebuklingąsias” maudykles. Prie šaltinio, ištekančio iš buvusių Dievaičių maudynių, pastatė šv. Jono kryžių koplytėlę. Ir nuo to laiko Zapyškio šaltinis, tekantis per kapines, skelbtas stebuklingu, o jo gydomosios galios pripažintos šventajam Jonui. [3]
Sveiki atvykę į paslaptingą Digrių mišką, kur paslaptingi pelkučių labirintai, lyg, visų laikų sukilėlių artimųjų ašaromis nulieti, paduoda savo vandenis Dievogalos upelio pradžiai. Čia į Dievo užmirštą kampelį, kažkur tose vietose pagal legendą vaidilutė amžiną ugnį kūreno, ir kai jaunas vaidila ją įsimylėjo – tada ir užgęso neprižiūrima Šventoji ugnis. Tai ta legenda ir mini Dievo galą, kai vaidila buvo nuteistas mirtimi. Dievo galo ženklai ir vėliau apsireiškė, kai 1863 m. vasario 1 d. Garliavos kunigas Motiejus Radziukynas bažnyčioje perskaitė sukilimo manifestą ir už tai buvo ištremtas į Sibirą. O nuo šios bažnytėlės (Pėtnyčių apeigų) iki Aleksoto tilto 1863 metų sukilimo metu buvo surengta patriotinė-religinė procesija, pasipriešinimui prieš Rusijosvaldymą. Su kunigais, vedusiais procesiją, buvo be gailesčio susidorota.
Mindaugas Barninkas mini kad buvusi šventa Dievogalos, upelio atkarpa, ties Dievogala. Dar iki XIXa. vidurio ten ringdavosi raganos, kurioms vadovavo senė atskrisdavusi ank ožio. XIX a. viduryje kažkuris valdytojas tuos susirinkimus išvaikė. Buvo pastatyta koplyčia, kuri turėjo šventą reikšmę ir ta upelio atkarpa toliau buvo su gydomuoju vandeniu.
Per metus keletą kartų tenka pravažiuoti pro Zapyškį, bet net neįsivaizdavau, kad čia tokių stebuklų esama. Būtinai aplankiusių upelį ir savaime suprantama paeksperimentuosiu su nugaros skausmais 🙂