Trakų salos pilis

Trakų salos pilis

Adresas

Trakų salos pilis. Žemėlapyje pažymėta tiksli pilies vieta.

GPS

54.65272965, 24.933919103043

Adresas

Trakų salos pilis. Žemėlapyje pažymėta tiksli pilies vieta.

GPS

54.65272965, 24.933919103043

Trakų salos pilis – gotikinė pilis Trakų mieste, Galvės ežero Pilies saloje, į kurią nutiestas pėsčiųjų tiltas. Pastatyta kunigaikščių Kęstučio ir Vytauto iniciatyva XIV a. II pusėje – XV a. 1-ajame dešimtmetyje. XV a. ši pilis (kaip ir Trakų pusiasalio pilis) buvo viena iš LDK valdovų rezidencijų. Dabar pilis atstatyta ir yra vienas populiariausių Lietuvoje turistų lankomų objektų; pilyje vyksta įvairios šventės, veikia archeologinė ir istorinė ekspozicijos, medžioklės muziejus. Prie pilies saloje įkurtas parkas.

Pilis netaisyklingo plano, ~1,8 ha ploto. Ją sudarė rūmai (XIV a. II pusė) ir priešpilis (XV a. pr.). Pilies rūmai 35×21 m ploto, susideda iš 2 lygiagrečių nevienodo pločio korpusų. Kiekvienas korpusas turi pusrūsį ir du aukštus. Pusrūsiai dengti cilindriniais skliautais, sienos mūrytos iš akmenų. Pilies rūmų korpuso visą pirmą aukštą užima 9×21 m salė. Priešpilį sudaro beveik trapecinis apie 40×55 m dydžio kiemas, apsuptas kampuose pastatytų bokštų ir juos jungiančių gynybinių sienų, prie kurių iš vidaus buvo kazematai. Priešpilio šiaurės, pietvakarių ir pietryčių kampų bokštai turi kvadratinį apie 13×13 m dydžio pagrindą ir 5 m storio sienas, mūrytas iš akmenų. Nuo antrojo aukšto bokštai apskriti. Didelė dalis sienų paviršiaus apmūryta plytomis. Priešpilio bokštai apie 18 metrų aukščio, turėjo po 5 aukštus ir čerpinius kūgio pavidalo stogus.

Rūmai konventinio tipo: du lygiagretūs korpusai, donžonas ir siena sugrupuoti apie stačiakampį kiemą. Rūmus juosė gynybinė siena, nuo priešpilio skyrė griovys. Sienose ir langų nišose buvo nutapyta (XV a. I ketvirtis) ornamentų ir pasaulietinės tematikos daugiafigūrių kompozicijų (išliko tik fragmentai); tapybai būdinga bizantinio stiliaus bruožai. Pilies sienų tapybos likučius 1822 m. perpiešė ir aprašė V. Smakauskas, 1933 m. jų kopijas padarė J. Hopenas.

Priešpilį sudaro netaisyklingo plano kiemas, apjuostas siena su bokštais ir iš vidaus pristatytas kazematais (ūkinės, gynybinės ir gyvenamosios patalpos). Salos pilies rūmai buvo statomi gana ilgai. Statant keitėsi konstrukcijos, technika ir medžiagos. Tačiau iš esmės tai gotikinis gynybinis reprezentacinis statinys, kurio išorės architektūrai būdingas paprastumas, kiemo fasadams ir interjerui – puošnumas. Trakų pilyje atsispindi pažangiausios XV a. fortifikacijos idėjos. Pilies pastatai – didingas architektūros ansamblis – yra Lietuvos viduramžių gynybinės architektūros šedevras.

Istorija

Nors dabar pilis stovi vienoje iš Galvės ežero salų, tyrimai rodo, kad prieš pradedant statybą čia buvo trys nedidelės salelės ir užpelkėjęs plotas tarp jų. Sudėtingos geologinės sąlygos lėmė pilies struktūrą.

Pirmajame statymo etape (XIV a. II pusėje) statyta tik didžiausioje (šiaurinėje) iš minėtų salelių. Pilį tada sudarė du papiliai ir pusiau uždaro plano rezidenciniai rūmai. Rūmų išorinės sienos buvo pastatytos maždaug iki antrojo aukšto palangių. Nei donžono, nei kontraforsų dar nebuvo, tačiau buvo pradėta mūryti papilio sieną ir formuoti perkasą. Statoma pilis sudegė.

Antrasis – gotikinės statybos laikotarpis – prasidėjo greičiausiai XIV a. pabaigoje. Tuo metu pastatyti rezidenciniai rūmai su vidaus kiemu ir donžonu, juos supančios gynybinės sienos, supilta terasa, kurios pietiniame kampe iškastas šulinys.

Trečiame statybos etape (XV a. pradžioje) suformuotas papilys. Jis apsuptas gynybine siena su bokštais. Kiek vėliau sumūryti vakariniai, o dar vėliau – rytiniai kazematai. Tuo pilies, kaip gynybinio ir rezidencinio objekto, statyba buvo baigta. Kitas svarbus Trakų pilies istorijos faktas – joje 1430 m. spalio 27 d. mirė Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas.

Vėliau pilis buvo naudojama kaip kalėjimas. Renesanso laikotarpiu pilyje buvo atliekamos nedidelės rekonstrukcijos ir remonto darbai. Maskvos karo metu (1655–1660 m.) pilis buvo apgriauta ir ilgai stovėjo be priežiūros, jos griuvėsiai iro.

Pilies griuvėsiai buvo tyrinėjami XIX a., taip pat 1905 ir 1929–1939 m.; pastarųjų tyrinėjimų metu rasta daug importinės ir vietinės gamybos keramikos šukių, šachmatų figūrėlių, nemažai XV–XVII a. koklių, monetų. Visi šie radiniai buvo sunaikinti hitlerinės okupacijos laikotarpiu.

Plataus masto pilies liekanų tyrimo ir konservavimo darbai buvo pradėti 1951 metais (1951–1967 m. radiniai saugomi pilyje įrengtame muziejuje). 1962 m. restauruotose pilies rūmuose buvo įkurtas Trakų istorijos muziejus.

1962 m. pilies rūmai buvo iš dalies restauruoti ir visiškai atstatyti pagal B. Krūminio ir kt. architektų projektą. Priešpilio restauravimo darbus atliko Paminklų restauravimo institutas ir Respublikinis kultūros paminklų restauravimo trestas.

Plačiau apie pilies ir pačių Trakų istoriją, galite perskaityti L. Noreikos straipsnyje „Trakai„.

1 atsiliepimas apie „Trakų salos pilis

  1. Gintautas

    Salos pilis stovinti ne paprastoje saloje, o ant prasišviečiančių uolų, kurių viduje esanti milžiniška salė. Toje salėje gyvenąs krivių krivaitis Rimgaudas. Jį lankančios Galvės ežero skenduoliais vedinos raudonakės žuvys. Skenduoliai pasakoja Rimgaudui apie gyvųjų pasaulį. O pats Galvės ežero pavadinimas rodo, jog jis ilgai neužšąla rudenį ir pavasarį ledo netirpdo todėl , kad gauna aukų galvų. Beje muziejaus rinkiniuose saugomos dvi unikalios, analogų neturinčios, akmeninės galvos 1923 metais rastos prie Pirties salos.
    Ežero gelmėje glūdinti ir kunigaikščio Kęstučio skrynia su brangenybėmis. Pasakojama, kad buvę laimingųjų, kuriems pavykdavę užgriebti lobį, bet traukiama skrynia , lyg užkeikta, išslysdavusi ir vėl pradingdavusi ežero gelmėse. Tikima, kad lobį paveldės tik labai geras, be nuodėmių , žmogus.
    Galvės ežeras nusagstytas salomis, kurių pavadinimai daug ką pasako. Perkaso salos pavadinimą legenda kildina iš to, kad Užutrakio dvaro šeimininkė Tiškevičienė, nematydama iš savo miegamojo lango Trakų bažnyčios, liepusi salą perkasti. Karvinės saloje karaimai ganė karves. Pirties saloje, pasakojama vykdavo bausmės. O Raudmės saloje susirinkę artimieji apraudodavo pasmerktuosius .
    Bažnytėlės saloje savo stačiatikei žmonai Julijonai Vytautas Didysis pastatęs Šv. Jurgio cerkvę. Vėliau čia buvęs Sapiegų mauzoliejus. Pasak legendos, ieškojęs lobių plėšikas, įgriuvo į rūsį ir taip rado paslaptingąjį tunelį į Vilnių. Pasak kitos legendos tunelis į Vilnių prasidedąs po vienu iš Salos pilies bokštu. Tikima, kad virš šio bokšto, gaubiamas šviesos stulpo, pasirodąs pats kunigaikštis Vytautas. Kas pamatys kunigaikščio šmėklą, tam seksis ištisus metus. Apie Vytauto žirgą irgi pasakojamos legendos. Karaimai byloja, kad kai Galvės ežere kilusi audra ir ežeras patvinęs nematytai, neregėtai, moterys bėgusios pagalbos pas valdovą. Liepęs Vytautas savo žirgą pagirdyti. Šis išgėręs vandenį, nušuoliavęs už miesto ir atliejęs jį. Nuo tų laikų atsiradusi Plomėnų pelkė, dabar ornitologinis draustinis. Vytautui Didžiajam mirus Trakų pilyje, ir gamta nelikusi abejinga- Galvės ežeras smarkiai patvinęs , vanduo kruvinas tris dienas stovėjęs…

Palikite atsiliepimą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *