Gaveikėnų vandens malūnas

Pietrytinėje Gaveikėnų kaimo dalyje, pamiškėje prie Palaukinio upelio, netoli kelio Ignali­na — Ginučiai stovi vienas iš penkių dar išlikusių Nacionali­niame parke vandens malūnų. Žodžiai „vienas iš išlikusių”, deja, ne visai tikslūs. Kaip ir kituose parke esančiuose malū­nuose, likęs tik pats malūno pa­statas ir atskiros technikos da­lys. Prie galinio fasado likus dengta turbina, pirmajame malūno aukšte yra girnos ir du grūdų piltuvai, boksas; rūsyje — krumpliaratis.

Vienok ir už tai, kas liko, turim būti dėkingi 1975 metais į Ignalinos žuvininkystės ūkį atvykusiam dirbti sumaniam di­rektoriui A. Bagdonavičiui. 1977 metais pastatas sure­montuotas — paliekant techni­nius elementus, jame įrengta poilsinė.

Kitaip, aišku, malūnu rūpino­si pirmieji jo šeimininkai. XIX amžiuje statytas malūnas pra­džioje priklausė jį kitiems nuo­mavusiam ponui Kaminskui, vė­liau — Romanovičiui ir galiau­siai — keletą malūnų valdžiu­siems Subačiams.

1978 metais jau rekonstruotas Gaveikėnų vandens malūnas įtrauktas į Lietuvos kultūros paminklų sąrašą. Valstybės jis saugomas kaip technikos ele­mentų turintis istorijos pa­minklas.

Tuo ir galima būtų baigti pa­sakojimą apie Gaveikėnų malū­ną, jei ne jame gyvenę, sako, kartais ir dabar ten atsilankan­tys velniai. Būtume neišsamūs nepaminėję visoje apylinkėje garsaus pikto velnio — abisino, pažvejot greta esančiame tven­kinyje bei pagąsdint gaveikėniškius mėgusių jo strumgalvių tarnų. Plačiau apie juos smal­saujančiam papasakos vietos gyventojai ir ekskursijų po Na­cionalinį parką vadovai. Pagal žmonių pasakojimus porą vel­niūkščių malūno prieangio gonkelėse išdrožė Teofilis Patiejūnas. O piktąjį velnią — abisiną primena Vaclovo Onaičio stoga­stulpis Lūšių ežero pakrantėje.

Pagal padavimą, kadaise jame su dukra gyveno senas malūnininkas. Duk­ra buvusi graži ilgakasė lietuvai­tė. Vieną audringą naktį pas ma­lūnininką pasibeldė paklydęs pa­keleivis. Tai buvo svetimšalis pirklys. Malūnininkas jį gražiai priėmė, apnakvindino. Pirklys gyveno savaitę, o paskui net neatsisveikinęs dingo. Pasirodo, kad jis suvedžiojo malūnininko dukrą ir iškeliavo. Dukra ilgai verkė, sielojosi ir, nesulaukusi pirklio, nusiskandino ežere. Dabar, kai būna ramus ežeras, papūtus vėjeliui, jo paviršius pasidabina raibuliuojančiomis ir ramiomis juostomis. pasakojama, kad tai skenduolės, malūnininko dukters, kasos. Esą, ir ežero pavadinimas yra kilęs nuo šio žodžio.