Žirgokalnis

Kupiškio apylinkėj yra vienas ki­tas piliakalnis, alkakalnis ar šiaip koks iš senų laikų gerbiamas istori­nis kalnelis. Vienas tokių pagerbtųjų kalnelių yra žirgokalnis, apie kuri vietos gyventojai, mylintieji savo kraštą, sukūrė gražių padavimų ir dainose apdainuoja. Žirgokalnis yra neaukšta ariamos žemės kalva, esanti netoli Pajuodupės kaimo, apie porą kilometrų į šiaurę nuo Kupiškio miestelio. Kiek toliau nuo žirgokalnio matyti ir di­dysis. Kupiškio Piliakalnis Paketurių kalnas ir kitos istorinės vietos, ku­rios viena su kita artimai susijusios. Žirgokalnis vardą gavęs senovėj, kada lietuvių raitininkų sargybos ant šio kalno stovėjusios. Didi praeitis reikšmingos vietos dabar jau pamirš­ta. Išliko tik migloti prisiminimai se­nų žmonių pasakose ir padavimuose. Garsi kaimo dainininkė U. Tamo­šiūnaitė, prieš koki 60 metų gyve­nusi ten pat Pajūodupės kaime, žirgokalni gražiai apdainuoja vienoje dainoje, kuri šioje apylinkėje senų žmonių tebedainuojama ir dabar. Žirgokalnio daina taip prasideda:

— Miesto lauke ant kalnelio, prie Mustaikio ant kelelio, matę žmonės daugel kartų tenai lakstant žirgą sartą. Visaip, sako, pyški, žvengia, naktį žmonės eit ten vengia. Žirgokalnis jo yr vardas, kad toks eina nuo jo skardas. Gražus kelias smėliu piltas, pakalnėly yra tiltas — eina tiesiai į ulyčią. Šaly kelio yr krūmyčia ir kažin kas ten dulojg, po tais krūmais vis boluoja: nei tai žvėris, nei tai žmogus, šydinimus turi blogus. Aš nė karto neregėjau, tik nuo kitą taip girdėjau, kad nedorai ten atsieina ir veltynių kartais eina…

Apie žirgokalnį panašiai nusako ir senų žmonių padavimuose, kurie šiandien jau retai begirdimi. Kaip padavimas sako, naktimis žirgokalny imdavę girdėti dunda, žvanga kaustytos žirgo kanopos, žvengia žir­gas net Palėvenio miškai skamba. Kalne tamsią naktį pasirodo raudo­nas aukso žirgas. Tasai žirgas, kaip žmonės spėja, esąs pasirodymas kal­ne paslėptųjų aukso lobių, kuriuos čia žirgokalny pakasusi pro kalną bėgdama priešų vejama nežinoma kariuomenė. Pinigai supilti didelėje geležinėje, skrynioje. Sako, dabar pasirodžius kalne, aukso žirgui, reikia, kad atsirastų didelis drąsuolis žmogus, kuris nebijotų naktį nubėgęs prie pat žirgo, suduoti jam šermukš­ninė lazda ir aukso žirgas subyrės į auksiniu pinigų krūvą. Kai kas mė­ginę kalnelį budinėti ir „kasinėti, bet paslėptų lobių neradę. Viena legenda pasakoja, kad ant tos kalvos vykęs didžiulis mūšis. Jį laimėjusi kariuomenė šešiais arkliais traukiamu vežimu čia atvežusi skrynią, pilną pinigų. Nuo to laiko naktimis sartas žirgas po kalvą pradėjęs bėgioti. Todėl ši vieta pavadinta Žirgokalniu. Kai žmonės pinigų skrynią atkasę, nustojęs naktimis ir žirgas rodytis. Antra legenda byloja, kad Pajuodupės dvarą ir Kupiškį saugojusi kariuomenė. Kai ją užpuolę priešai, kareiviai, kad lengviau nuo jų būtų bėgti, kalvoje užkasę pinigus. Nuo to laiko ant kalvos pasirodydavęs lakstantis ir žvengiantis žirgas. Jo žvengimas toli girdėdavęsis. Jei pro tą vietą naktį eidavęs vienas žmogus, vaidinuoklis pradėdavęs prie jo kibti, versti ant žemės, provokuoti veltynes