Kan­čioginas ežeras

Švenčionių rajono savivaldybė savivaldybės šiauriniame pakraštyje, pasipuošęs mišku apau­gusia sala, slepiasi didžiausias Sirvėtos regioninio parko ežeras – Kan­čioginas.

Ilgis šiaurės-pietų kryptimi 2,28 km, plotis iki 0,72 km. Gylis siekia 13,8 m. Ežeras telkšo rininės kilmės duburyje. Vakaruose ir rytuose krantai aukšti, statūs, ardomi, šiauriniai ir pietiniai – žemi. Ežero pietuose yra miškinga 0,81 ha ploto sala. Pakrantėse plyti pievos, dirbami laukai, auga miškeliai, iš pietų prieina Dvarykščių miškas. Už 0,04 km į pietus telkšo Staškinės ežeras. Šiaurėje išteka Kančioginos upelis (į Erzvėtą, Dysnos upės baseinas), vakaruose įteka Sirvėta (iš Sirvėto). Ežero pratakumas 393 % per metus.

Prie Kančiogino ežero įsikūrę Kančiogino, Pašventės, Dvarykščių, Purvėnų, kaimai. Šiaurine pakrante eina kelias 4401 Švenčionys–Mielagėnai–Andriejauka , į jį įsijungia kelias 1428 Ceikiniai–Kančioginas. Ežeras įeina į Sirvėtos regioninį parką. Šiauriniu krantu eina riba su Ignalinos rajonu.

Vandenvardis Kančióginas galimai kilęs iš kokio dvikamienio asmenvardžio (*Kančiaginas, *Kantiginas).

Pasak padavimo, ežero vietoje kitados buvęs galingas ir turtingas miestas. Bet jį užpuolę svetimšaliai, nužudę šio krašto valdovą. O jo gražuolė duktė Sirvėta nubėgusi pas kryžiuotį Bėlį ir prašiusi gelbėti gimtąjį miestą. Tik buvę per vėlu. Išsiveržė tada iš merginos lūpų nevilties šauksmas: „Dieve! Nors kančioj apgink!“ Ir apgynė dievas – miesto vie­toje atsivėrė praraja, kurioje prasmego ir gynėjai, ir užpuolikai. O Sirvėta ir Bėlys ežerais pavirto ir upeliais prarajos link nuskubėjo.