Rumbonių piliakalnis

Rumbonių piliakalnis su gyvenviete, Mikutiškiai – piliakalnis ir gyvenvietė Alytaus rajono savivaldybės teritorijoje, Rumbonių kaime, Alytaus seniūnija. Pasiekiamas iš plento Alytus – Panemuninkai ties Praniūnais (Kibirkščiais) pasukus į dešinę rytų kryptimi, už 800 m – yra kiek kairiau.

Piliakalnis įrengtas Nemuno kairiajame ir Pilupio dešiniajame krante esančiame kranto kyšulyje. Aikštelė ovali, pailga vakarų – rytų kryptimi, 10×9 m dydžio, iš visų pusių buvusi apjuosta pylimu, jos šiaurinį kraštą su čia buvusiu pylimu nuplovė Pilupis. Dabar likusi pylimo dalis aikštelę juosia iš rytų, pietų ir vakarų. Pylimas yra 1,5 m aukščio pietuose ir 4,5 m aukščio vakaruose, 7 m pločio pietuose ir 20 m pločio vakaruose. Rytinė jo dalis iki 2,5 m aukštesnė, žiūrint iš šono piliakalniui suteikia balno siluetą. Vakarinėje pašlaitėje iškastas 4 m pločio, 0,8 m gylio (dabar jis išplatintas iki 15 m pločio, 2 m gylio) griovys. Šiaurės rytų šlaite, 10 m žemiau aikštelės yra terasa – nepanaudota aukštumos kyšulio dalis. Šlaitai statūs, 12–30 m aukščio. Aikštelė dirvonuoja, šiaurinis šlaitas apaugęs krūmais.

Piliakalnis pradėtas tvarkyti: nuo didžiosios jo dalies nukirsti krūmai, vakarų pusėje įrengti laiptai.

Rytų, pietų ir vakarų papėdėse 1 ha plote yra I tūkstantmečio – II tūkstantmečio pradžios papėdės gyvenvietė, tyrinėta 1969 m. Iki 0,8 m storio kultūriniame sluoksnyje rasta brūkšniuotos, grublėtos ir žiestos keramikos, židinys.

1953 m. piliakalnį žvalgė Istorijos institutas. 1969 m. gyvenvietę tyrė Alytaus kraštotyros muziejus (vadovė Dalia Andrašiūnaitė). Ištirtas 51 m² plotas, aptiktas iki 0,8 m kultūrinis sluoksnis.

Rumbonių vardas, anot, padavimų, esą kilęs nuo to, jog senovėj šiame piliakalnyje stovėję puikūs karaliaus rūmai su aukštu bokštu, arba bone. Todėl ir ši vieta buvo pavadinta Rumbonimis – „rūmų bone“. Kaip senų žmonių padavimai byloja, Rumbonių aukštąjį piliakalnį supylę narsieji Dainavos šalies kareiviai. Tame pat piliakalny, sako, esąs palaidotas ir jų galingasai karo vadas. Tačiau to vado vardo dabar niekas nežino. Jeigu kada mūsų kraštui užeitų sunkūs laikai, reikia tik įspėti to kalne miegančio vado vardą, ir jis prisikels su visa savo kariuomene ir apgins Lietuvą nuo priešų.

Rumbonių piliakalnio viršus yra ypatingai įdubęs. Apie tą įdubimą žmonėse yra toks padavimas. Senovėj, kada žmonės dievams ugnį kūreno, Rumbonių kalne stovėjusi Perkūno bažnyčia. Vėliau, įvedus Lietuvoje krikščionybę, toji bažnyčia buvo užkeikta ir skradžiai žemę kalne prasmego. Kalno vidurys, kur bažnyčia prasmego, įdubęs liko iki šių dienų. Senieji žmonės dar atmena, kad seniau to kalno viršūnėje buvusi be galo gili duobė, kurion metus akmenį, tas ilgai riedėdavęs kalno požemiais, iki atsimušdavęs į kalne esančio bažnyčios varinius varpus. Akmeniui atsimušus, varpai liūdnai liūdnai, kaip raudote raudodavę giliuose kalno požemiuose. Dabar nėra piliakalnio viršūnėje kiaurymės, neskamba graudingieji stabmeldžių bažnyčios varpai ir niekas nepastebėjo, kada prisikėlė Dainavos šalies kariai, bet seni seneliai mano, kad jie tikrai yra padėję mums iškovoti nepriklausomybę ir laisvę.