Gandingos piliakalnis

Gandingos piliakalnis, Gondingos piliakalnis, Gondingos pilis

Address

Gandingos piliakalnis. Žemėlapyje pažymėta tiksli piliakalnio vieta.

GPS

55.8869167, 21.7716667

Address

Gandingos piliakalnis. Žemėlapyje pažymėta tiksli piliakalnio vieta.

GPS

55.8869167, 21.7716667

Gandingos piliakalnis su gyvenviete ir kapinynas (žemaičių kalba Gondingos piliakalnis, Gondingos pilis) – piliakalnis ir kapinynas Plungės rajono savivaldybės teritorijoje, Gandingos kaimo rytiniame pakraštyje, Nausodžio seniūnija, Babrungo dešiniajame krante. Pasiekiamas iš plento (166) Plungė – Kuliai pasukus dešinę link Stonaičių, už 670 m vėl pasukus į dešinę rytų kryptimi ir pavažiavus 430 m, už sodybos dešinėje paėjus 230 m į dešinę, į pietryčius.

Istorija

Svarbiausiu ar­cheologiniu punktu reikia laikyti Babrungo slėnio atkarpą su didingu Gandingos piliakal­niu, įruoštu Babrungo krante. Vakarinėje pu­sėje supiltas aukštokas pylimas, supąs beveik visą piliakalnio aikštelę, kuri kiek įdubusi at­rodo. Piliakalnio kultūrinis sluoksnis storas; jame randama senovės lie­kanų. Piliakalnis įruoštas ant vieno iškyšulio kalvos, kuri ateina iš vakarų, susilieja su lygiais laukais ir, pasiekusi Babrungą, sudaro aukštesnį pusiasalį. Iš šios pusės buvo įruošti sustiprinimai. Kiek atokiau būta kitos sustip­rinimų linijos. Radama XII—XIII a. dirbinių. Kiek toliau yra du mažesni piliakalniai, grei­čiausiai priešpiliai, pilikėmis vadinami. 3,5 km nuo piliakalnio teka Minija. Piliakalnio papėdėje buvusi stambesnė gyvenvietė su amato dirbtuvėmis.

Archeologai mano, kad šioje vietoje lietu­vių gyventa jau pirmaisiais amžiais prieš Kristų; kiti duomenys rodo žmones čia gyve­nus III, VI amžiuje po Kristaus ir vėliau — VII – XII a. Tad drąsiai galima teigti, kad Gandinga apgyventa jau daugiau kaip 2000 metų, ir todėl ją reikia laikyti viena iš se­niausių, jei ne pačia senąja, Žemaitijos vie­tovių. Senovėje čia buvo stambus kultūrinis ir gynybinis centras. Apgyventas buvo tiek piliakalnis, tiek jo papėdė; žmonės savo so­dybas kūrė ruože kuris už kastinio kanalo plėtėsi į vasaros vakarus sąsmauka tarp van­denų. Čia būta tankiai išmėtytų sodybų, kurių gyventojai, ištikus pavojui, perplaukdavo per perkasą ir atsidurdavo jau pilaitėje. Iš išaria­mų senų liekanų galima nustatyti, kad sody­bos tęsėsi apie 1,5 km nuo perkaso: visame šiame ruože randama daug puodų šukių, žal­varinių papuošalu, ginklų liekanų; aptiktas nemažas žemės plotas, padengtas pelenais ir anglimis. Tai rodo, kad sodybos, gal būt, buvo staiga sudegintos. Apylinkės gyventojai savo pasakojimuose dažnai mini žuvėdus; ga­lima net spėlioti, kad senąją Gandingą sudegino normanai.

Senosios Gandingos gyvenvietėse aptiktos ir senųjų kapinių liekanos, kurios apėmė apie 1 ha plotą. Darytina išvada: jeigu tiek žemės reikėjo kapinėms, tai ir gyventojų buvo nemažai. Degintų lavonų liekanos čia guli 20 cm – 1.5 m gylyje. Kai kurie kapai visiškai apkrauti akmenimis, kiti tik elipsės vainikais apdėti; akmenys taip pat parinkti (daugiau, šia spalvoti granitai). Lavonai buvo guldomi galvomis į pietryčius: jeigu velionis, nepajudinęs pėdų iš vietos, atsikeltų, būtų veidu į piliakalnį; laidota su ginklais ir papuošalais.

Kai kurie radiniai liudija čia buvus dide­lius mūšius: viename bendrame kape, tiks­liau tik jo paviršiuje, buvo suskaityta apie 20 lavonų liekanų, gulinčių netvarkingai įvai­riomis kryptimis. Vieno jų kaukolėje per plonimą buvo įstrigusi per visą galvos kaušą perlindusi strėlė, kurios geležinė dalis dar laikėsi kaule. Netoli šio kapo, kiek į šiaurę, rastas įdomus pavienis kapas: jame buvo susirietusio žmogaus kaulai; galva nukirsta ir laido­jant padėta šalia viso kūno, o galvos vietoje, prie kaklo, padėtas kirvis. Dar kitame kape rastos lavono, perdurto ietimi, liekanos; ietis buvo įsmigusi stuburkaulio slankstelin (iš priešakinės pusės). Taip pat rasti kelių strė­lių galai; jų padėtis rodė, kad jie buvo šių žmonių mirties priežastis. Dar kitame kape rastos moters ir šalia jos gulinčio mažo vaiko griaučių liekanos; moters kaulai vietomis buvo visiškai gerai išsilaikę, o vaiko — sutrū­niję, pavirtę į miltus.

Kapų kalno viršūnės vakarinėje pusėje ap­tikta ir mirusiųjų deginimo vieta (poros met­rų spindulio plotas). Čia, be kitų radinių, ap­tiktos sudeginto arklio liekanos, taip pat apšarvavimo metalinių dalių, žąslai, raitelio pen­tinai; pentinai buvo be ratukų galuose, tik smaila geležis, kuria, matyt, raitelis ir bady­davo arklio šonus. Atskiruose kapuose buvo ir arklių, palaidotų drauge su žmonėmis, griaučių. Ant vieno mirusio krūtinės rastas skambutis, labai gerai užkonservavęs ano me­to drabužio liekaną: būta lininių trinyčių. Ypač daug rasta žiedų, spiralinių papuošalų ir kitų radinių, kurie rodo, kad Gandingos gyventojų būta gana aukštos kultūros. Kadangi tada santykiai su užsieniais buvo labai menki, reikia manyti, kad šiuos dalykus pasidarė vietoje. Visi čia suminėti kapai yra senojo geležies amžiaus, III—VI amžiaus tipiš­kos liekanos.

Gandinga minima jau XIII a. kryžiuočių šaltiniuose. Ar pilis tada buvo naudojama gynimuisi be sistemingų archeologinių tyrimų sunku atsakyti. Strateginė padė­tis rodo, kad taip: Gandingos apylinkėje yra dar penki piliakalniai, su kuriais Gandingos pilis sudariusi vieningo gynimosi sistemą.

Padavimai ir legendos

Apie Gandingą yra išlikę keletas padavimų, kurių vieni jos pra­eitį riša su kryžiuočiais, kiti perkelia į vė­lesnius švedų laikus. Buvusios pilies požemiuose esą paslėpta aukso, sidabro, brangių indų ir ginklų. Kai švedams (žuvėdams) skubiai rei­kėjo apleisti pilį, jie požemius uždarę duri­mis ir taip žemėmis užvertę, kad žymės neli­kę. Tos durys esančios pietinėje buvusios pilies pusėje, kur iš kalno sunkiasi mažas šaltinėlis. Jų raktai gulį po vienu Babrungo sietuvoje gulinčiu didžiuliu akmeniu. Visus tuos turtus saugą velniai, kuriems vadovaująs „pilies po­naitis“. Išbėgdami švedai užkeikę: po kiek metų ateisiąs prie pilies žmogus, pilies lubos lūšiančios ir jį užmušiančios. Senieji gyven­tojai, bijodami, kad pranašystė neišsipildytų, vengdavo piliakalnį lankyti.

Pagal kitus padavimus buvusioje pilyje paslėpti didžiuliai turtai. Jeigu jie būtų surasti, visi gandingiečiai galėtų karališkai 13 metų gyventi.

Senaisiais laikais Gandinga buvusi didžiu­lis dvaras su didingais rūmais, kurie dieną švietė aukso šviesa, o naktį sidabru žėrėję. Galingas dvaro ponas turėjęs vienintelę duk­terį. Iškilus karui, dvarininkas parsigabenęs keletą belaisvių, svetimo krašto karių, kurie sukaustyti jo ūkyje dirbę. Vieną iš jų šviesiaplaukį dvarininko vienturtė įsimylėjusi, atrakinusi pančius, atvedusi žirgus ir abudu pabėgę. Po kelių dienų sugrįžę, vesdamiesi pulkus geležimi apkaustytų vyrų; šie tamsią naktį įsiveržę į rūmus ir užmušę valdovą. Šis mirdamas prakeikęs dukterį ir žudikus. Po jo ištartų žodžių tris dienas siautusi baisi audra, daužęsis Perkūnas , kuris uždegęs dvarą ir aplink išnešiojęs blizgančių rūmų šukes. Toji vieta likusi užkeikta ir niekas nebemėginęs joje įsikurti. Ilgainiui ji apaugo miškais, storiausiais medžiais. Iš to viso likusi tik pasaka, ateinančioms kartoms iš lūpų į lūpas perduodama.

Zenonas Vaitkus, Aloyzas Vaitkus ir kiti gandingiečiai pasakodavo, kad XIX a. gale piliakalnio viršūnėje dar buvusi skylė, į kurią bernai ir piemenys akmenis mėtydavę. Šie, krisdami, suskambėdavę, lyg į metalinį pa­viršių atsimušdami. Ši pramoga traukusi vis daugiau smalsuolių, nepatikusi savininkui, nes lankytojai javus išbraidydavę ir jis skylę užvertęs žemėmis (ji buvusi gili — net ilgiau­sia kartimi dugno nepasiekdavę).

0 0 balsai
Įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
1 Comment
Seniausius
Naujausius Daugiausiai įvertintus
Žiūrėti visus komentarus
View all comments
Gintautas
Gintautas
1 month ago

Apie Gandingos piliakalnį yra surinkta net 14 legendų. Viena iš jų byloja, kad kadaise Gandingoje gyvenęs ponas Krontauskas, kuris turėjęs tris sūnus ir dukterį. Kartą Pasklepiuose pjaunant šieną ponas po medžiu radęs geležinę dėžę, pilnutėlę aukso. Už auksą velnias paprašęs atiduoti tą, kurį ponas pirmą sutiksiąs grįždamas namo. Krontauskas dvare laikęs piktus šunis, kurie visada pirmieji jį pasitikdavo, todėl sutikęs su šia sąlyga. Susižėręs auksą jis leidosi namo, keldamas kuo didesnį triukšmą, kad sukeltų ant kojų šunis. Tačiau pasitikti tėvo išbėgo duktė. Vos jaunoji panelė peržengusi kiemo vartus, kai pakilęs baisus viesulas ir nusinešęs ją į Gandingos pilį. Tris dienas ir tris naktis apylinkės gyventojai girdėję iš pilies sklindant riksmą ir graudžius vaitojimus, bet niekas pono dukters išvaduoti negalėjęs. Praėjus daugeliui metų, kai Krontauskų dvaro jau nebebuvo nė žymės, per Gandingą į Plungę ėjęs jaunuolis netoli Babrungo liepto išvydęs verkiančią jauną, gražią merginą. Ši papasakojusi visą istoriją ir pasakiusi, kad jaunuolis galįs ją išvaduoti, jeigu pabučiuosiąs tą, kurį sutiksiąs prie liepto. Vaikinas pažadėjęs, bet, ant liepto pamatęs didelę bjaurią rupūžę, savo žodžio netesėjo. Nuo to laiko apie Krontauskus niekas negirdėjęs.
Vieną kartą kokie žmonės sutikę pas Kalčikės kalną už Kartenos juodus ponus, bevažiuojančius į Kretingos pusę. Vežimą vežė juodi arkliai. Vežime buvo sudėtos didelės geležinės skrynios. Vienoje vietoje vežimas sustojo, ir arkliai jo negalėjo nei iš vietos pajudinti. Ponai paprašė žmonių, kad padėtų vežimą išjudinti. Vos tik žmonės prisilietė prie vežimo, arkliai šoko, ir kaip viesulas ponai nubildėjo tolyn.
Tai, sako, Gandingos turtus velniai vežė į kitą vietą.

Žmonės pasakoja: šventadieniais lygiai dvyliktą Gandingos piliakalnyje girdėti įvairių garsų – varpais skambinant, giesmes giedant, vargonais grojant.
Sykį moteris eidama matė, kaip ant Gandingos piliakalnio velnias pinigų dėžę vėdinęs.

1
0
Norėtųsi jūsų minčių, pakomentuokite.x
()
x