Dievytis

Dievyčio ežeras, Dyvitis

Address

Dievytis. Žemėlapyje pažymėtas privažiavimas prie ežero

GPS

55.582309267733, 22.252163887024

Address

Dievytis. Žemėlapyje pažymėtas privažiavimas prie ežero

GPS

55.582309267733, 22.252163887024

Dievytis – ežeras vakarų Lietuvoje, Šilalės rajone, apie 4 km į pietus nuo Laukuvos. Ilgis iš vakarų į rytus 0,83 km, plotis iki 0,81 km.

Nuo Šilalės keliaujant Laukuvos link, prieš pat Šiauduvos gyvenvietę, jau iš tolo dešinėje kelio pusėje išvysi aukštais medžiais apaugusį  Dievyčio piliakalnį. Už Šiauduvos – Dievyčio ežero akis… Ežeras nei ilgas, nei labai platus – iš viso 33 ha. Giliausia ežero vieta – 15 metrų. Į Dievyčio ežerą įteka Jautakio ir Šventupio upeliukai, o išteka vienintelė upelė Yžnė.  Čia gausu žuvų. Kartais užkimba tokių stambių lydekų, kad būna sunku ir ištraukti, ypač žvejojant iš valties. Gerai kimba ešeriai, karosai, kuojos, net lynai kartais patampo meškerę… Šis ežeras su aplinkinėmis kalvomis ir miškeliais yra Padievyčio landšaftinis draustinis.

Istorija

Ir dabar nemaža dalis ežero pakrančių apaugusi mišku, o istoriniai šaltiniai byloja, jog kadaise Padievyčio miške žemaičiai kūrenę šventąją ugnį ir aukoję pagoniškas aukas dievams. Ir tai darydavę ant Dievyčio piliakalnio. Kalnas, kurio aukštis 40 metrų, tarsi saugo savo šešėliu ežerą nuo vėjų ir audrų, nuo karštų vasaros saulės spindulių. Todėl ir ežero vanduo ties piliakalniu ir vasarą būna vėsokas. Per Ežerviečio pelkę į Dievyčio piliakalnį vingiuoja siaura kūlgrinda ir net iki XIX amžiaus vidurio kalno papėdėje gulėjo apeiginis akmuo. Kūlgrinda tarnavusi žemaičiams, kai juos puldavę kryžiuočiai, švedai. Taigi, važiuojant nuo Šilalės link Laukuvos malonu praleisti dienelę ar bent valandą, kitą prie legendomis apipinto ir mūsų tautos dainiaus Maironio apdainuoto ežero ir piliakalnio. Juk tai šventa ir garbinga, mūsų protėvių išvaikščiota vieta.

Legendos

Labai įdomi legenda apie Dievyčio ežerą. Sako, kad toje vietoje, kur dabar tyvuliuoja ežeras, buvusi pieva. Net kažkokia koplyčia joje stovėjusi, o pats Dievyčio ežeras buvęs toliau į pietus. Kartą žmonėms pievoje grėbiant šieną ėjęs pro šalį kažkoks tamsiai apsirengęs žmogelis ir taręs: „Žiūrėkit, jūsų pieva jau smenga gilyn žemėn. Greitai nebe šieną, o vandenį grėbstysit…“ Žmonės pradėjo iš to „pajuodėlio“ juoktis: „Bene  pats koks milžinas būsi ir mūsų pievą ežeru paversi?..“ O nepažįstamasis dargi pataręs: „O jūs nesijuokit, tik greičiau bėkit iš pievos!“ Staiga dangų perskrodęs stiprus perkūnas, o ežeras pakilęs į orą ir su baisiu ūžesiu nusileidęs ant pievos. Sykiu paskendo ir toji koplyčia. Tas žmogelis kažkur dingo, o išsigandę žmonės ėmė baisiausiai „dyvitis“, kaip žemaičiai sako, kaip čia taip galėjo atsitikti… Nuo tada ir ežeras pavadintas Dyvičio vardu, bet laikui bėgant šį ežerą žmonės lyg ir sudievino, pradėdami jį vadinti Dievyčio ežeru. Na, o senoji ežero vieta ir dabar dar vadinama Ežervyčio (Ežerviečio) pelke.

Pasak dar vieno, panašaus padavimo, senieji pasakoja, kad senovėj Dyvičio ežero vietoj buvusios pievos, kurias žmonės šienavę. Vieną gražią vasaros dieną, žmonėms šieną piaunant, ta pieva pradėjo leistis gilyn. Žmonės dirbo, į tai nežiūrėdami. Kai pieva giliai įsileido į žemę, pradėjo rastis vanduo. Netrukus vandens atsirado iki kelių. Žmonės bėgo iš tos lankos. Išbėgę pradėjo dyvytis. Kai lanka pribėgo vandens, pradėjo vadinti ežeru, kuris gavo vardą Dyvitis. Nuo ežeriuko ir kaimas gavo vardą Padyvitis.

Kadaise grožėdamasis Dievyčio ežero blizgesiu bei toli nusidriekusiais laukais ir kloniais, Maironis paraše poemą „Dyvitis“.

„Nuo Alkų ir Piliakalnio, –
susimąstęs pasakiau:
– Vežk mane pro Aukštagirį
ir pas Dyvitį veikiau“.
„Ar ne aukso užžavėto
sveikas ten ieškot manai?
Daugel čia dabar ponybės
kažko lankosi dažnai.
Bet ne kalne, karalaitės
nugramzdintame dvare, –
Auksas čia kaip ir Girgždutėj
užžavėta ežere.
Ir pats ežeras tviskėjęs
ten, už kalno, platumoj,
Tik paskui sargybai aukso
toj prasimušė lomoj“.
„Aš ne aukso, – ieškau turtų
čia užburtų brangesnių:
Tie kalnai man daug apsako
iš senovės davinių;
Sako, kaip čia bočiai gynės
nuo kryžiuočių kruvinų,
Kokios giesmės jų giedota
tarp tų girių ir kalnų!“ –
„Iš nemokyto kaimiečio
ponai tyčiojas dažnai:
Argi gal prieš Dievo valią
prakalbėt kada kalnai?
Rods, iš Dyvičio eglyno
matos eglė štai toli!
Ta senutė būk tai šnekant!..
tik suprast jos negali.
Bet to ežero panytė,
sakos, klausius valandom’s,
Apie praeitį ją kalbant
eglių augančioms kartoms“.
„Vežk mane pas tą Jūratę!
Plauksme drauge laiveliu:
Pasakų senutės eglės
Gal ir aš suprast galiu“.

Susimąstęs žiūri mėnuo
iš ramių dangaus skliautų;
Laibas supa mus laivelis
tarp siūbuojančių meldų.
Skamba jaunas dainų aidas!
klausos jo aplink miškai:
Eglei motinai sapnuojas
didžio Vytauto laikai.
Nuo mėnulio pasislėpus,
miega slėnyse naktis:
Nuo kalnų, senų senelių,
šneka amžių praeitis!
Šneka irgi tau, sesute,
iš akelių mėlynų!..
Bet ne praeitis senoji,
tik daug paslapčių jaunų!..

Ko kalnai tie nėra matę
amžių praeity margoj!
Ko tas ežeras nesupęs
krikštolinėje bangoj?!
Turi Dyvitis daug turtų,
daug užburtų paslapčių:
Daugel pasakų senovės!..
ir šio meto atminčių!..

Ne dėl aukso čia paslėpto,
tik dėl turtų brangesnių
Puikų Dyvitį pamėgau,
vienas žemės vargdienių.
Pamylėjau, įsidėjau
nuo palaimintos dienos
Eglės pasakas senovės,
dainas Lietuvos jaunos!..

0 0 balsai
Įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
0 Comments
Žiūrėti visus komentarus
View all comments
0
Norėtųsi jūsų minčių, pakomentuokite.x
()
x